Kai kas sako, kad mes taip darome tam, kad nesijaustume tokie maži. Tačiau aš manau, kad viskas dėl mūsų šaknų. Juk ir pasauliui padarėme šiokį tokį įspūdį – šiemet jis mini tūkstantį metų nuo tos dienos, kai pirmą sykį apie mus perskaitė.
Dievaži, kartais juokas ima. Prisimenat, kas darėsi, kai mes grasindavom, kad einam į Europą? Melas Gibsonas net už Atlanto drebėjo, kad aštriadančiai lietuviai, ginkluoti beisbolo lazdomis, paplūdimiu atslinks į jo namus!
Yra tiesos, kad mes ne visada džiaugiamės vienas kitu. Kuo artimesnis žmogus, tuo dažniau jį keikiam. Jaučiam pareigą nuo mažens mokyti savo atžalas, kaip apsukti kaimyną. Tačiau kai išmuša laikas ir bendras instinktas suburia mus į minią, akimirksniu pamirštam apie smulkias piktžaizdes. Tuomet mes būnam tauta. Vienas neartikuliuotai, bet griausmingai rėkiantis kumštis. Ir mes ateinam.
Kadaise užsiaugindavom barzdas, apsiginkluodavom kuokomis ir pasislėpdavom miške. Vos tik laukymėje pasirodydavo būriai nieko nenutuokiančių brunonų, mus tarsi kažkas užkurdavo. Puldavom iš visų pakampių su neišpasakytu įniršiu ir laime. Ir aš, ir mano kaimynas, ir atžala – nesvarbu, jo ar mano. Minioje mes gyvendavom. Nes kai leki kartu su visu srautu, aukštai iškėlęs ginklą, plevėsuojančia barzda ir pražiodyta burna, nereikia ilgai ir įtemptai mąstyti, kas tu ir kokia gyvenimo prasmė. Statom naują atominę? Statom! Pasirašom pirmi kitą Europos Sąjungos sutartį? Žinoma! Kai baigsim kariauti, tada ir mąstysim, kodėl. Nuostabus dalykas yra krepšinis, net ten visada aišku, kad reikia būti pirmiems.
Taigi aš ir mano tauta – mes turime tradicijų. Ir jos niekur neišblėso. Mes vis dar galingiausi minioje, kai individualizmas reiškiasi tik tuo, kuris labiau prasibraus į bandos priekį. Todėl mes retkarčiais pražygiuojam Vilniaus Gedimino prospektu. Susirenkam padaužyti Seimo langų. Bent jau pasvajojam, kaip būtų miela juos visus ten iššaudyt. Arba naktį nusiaubiam kokį prekybos centrą. Tegu įvertina mūsų jėgą!
