Tačiau magija plinta į kitas sritis – kai kurie politikai net galvoja kreiptis į specialiąsias tarnybas, kad šitos išsiaiškintų, kas atvėrė Pandoros skrynią. Bet jau dabar aišku, kad pirmieji antgamtiški reiškiniai prasidėjo seniai seniai, ne su šia ir ne su ana Vyriausybe.
Pačiame mistinių jėgų sūkuryje atsidūrė Socialinių reikalų ir darbo ministerija. Kadaise šita institucija buvo pažadėta vienintelei ministrei ir jos viena kitai ištikimai tarnavo: Karžygė – Ministerijai, Ministerija – Karžygei. Kartą herojė net pažiūras pakeitė, kad tik liktų Ministerijoje. Nors, gerai pagalvojus, tarnauti ne taip ir sudėtinga buvo. Šalis vystėsi, biudžetas augo, Vyriausybė švaistėsi. Ministrė subūrė didžiulę ištikimų rinkėjų armiją.
Tiesa, per šiuos rinkimus vienmandatėje Vilniaus Šeškinės apygardoje rėmėjų pasirodė ne tiek ir daug, mat magiška burtų lazdelė, kaip ir visos lazdos, turi du galus. Rinkėjai apskritai perleido valdžią kitiems.
Tačiau ano pasaulio jėgos tik dar labiau įsisiautėjo. Ministerija nenori draugauti su niekuo kitu, išskyrus Karžygę. Pirmiausiai lyg ir buvo siūloma ministre tapti vienai garbingai moteriai, kuri jau yra šitą darbą dirbusi. Tačiau Ministerija sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pareiškė, jog yra ištikima tik vienai princesei.
Tuomet ministro portfelį norėta atiduoti tokiam krikščioniui demokratui. Bet anas suprato – o gal jam tamsiosios jėgos pakišo šitą mintį – kad mylėti savo artimą reikia didinamomis pašalpomis, o pinigų tam, ko gero, nelabai bus...
Pamąstę pasitarę ministrų skyrėjai nusprendė apgauti magiškąsias jėgas pavadinimais. Ankstesnioji Karžygė vis išlikdavo „social“ – liberalė ar demokratė. Todėl ministru pasiūlyta tapti taip pat buvusiam socialdemokratui. O kad maža nepasirodytų, naujieji valdantieji voš lemiamą smūgį – pervadins pačią įstaigą į Šeimos ir socialinės apsaugos ministeriją.
