Ne paslaptis, kad didelę laiko dalį politikai praleidžia sporto klubuose ir maniežuose. Tie, kurie jaučiasi užtikrinčiau, praktikuojasi imtynėse – kad pakaktų įgūdžių, kai reikės imti valdžią. Tuo tarpu treneriai sprendžia dilemą: kad du politikai susiimtų, jie turi būti varžovai. O ką reikia padaryti, kai visi imtynininkai sutinka imti valdžią drauge, kad tik gautų jos nors trupinėlį? Sprendimo priėmimas atidėtas po balsų skaičiavimo. Dabar tegu visi pjaunasi. Rinkėjams neva taip labiau patinka.
Nemažai tautos renkamieji dirba ir su svarmenimis. Mat prisižadėjo po rinkimų kelti visokius minimumus, pensijas ir gyvenimo lygį. Deja, dauguma jų mažai sportavę, taigi silpnoki. Tačiau niekas nenukabina nosies. Jau gaminami treniruokliai, kurie patys automatiškai kilnos svorius – politikui tereikės tvirtai įsikibti į juos rankomis ir stengtis nepaleisti. Tuomet atrodys, kad kilnoja tautos išrinktasis, nors pragyvenimo lygis kils pats.
Tiesa, kai kurie – daugiausia visokie liberalai – užsiima įvairiomis su mažinimu susijusiomis procedūromis. Vieni pirmenybę teikia pritūpimams, kiti dalyvauja svorio metimo programose, treti individualiai dirba su kapojimo ar pjovimo mokytojais. Juk vieną dieną gali prireikti mažinti mokesčius ar biurokratų skaičių.
Įdomu, kad aukojamas laikas ir intelektualiniams pratimams. Štai itin populiarios paskaitėlės apie migraciją. Ne, ten ne apie Airiją ar panašiai, o apie partijų ir frakcijų keitimą. Nors reikia pripažinti, kad paskaitų auditorija nėra pati gausiausia: nemaža dalis šią discipliną įvaldė praktikoje.
Bene populiariausia – kibirų rungtis. Jau penktą kartą teko užsakyti papildomus tuščių ir kiaurų kibirų komplektus. Bemaž visi kandidatai didžiuojasi neblogai įvaldę šį pilstymo į vieno į kitą meną, tačiau žino: niekada negali atsilikti nuo kolegos. Be to, juk tai toks malonumas užsiėmimas…