Darykim ką norim, bet švieži ministrų portfeliai jau išdalinti ir gavėjai gali išdidžiai juos tampytis. Žinoma, prigrūstus popierių ir visokių aplankų, kad būtų, ką veikti, kai susėdus posėdžių salėje tenka laukti, kol pasirodys koks nors vėluotojas. Galima įvairiausių fokusų su jais parodyti: išskleidi popierius ir vėl sudedi į tobulų formų krūvelę. Tada pakeli stačiu kampu ir keletu orių judesių padaužai į stalą. Ir iš naujo…Kol garbūs asmenys savo tauriuose krėsluose užsiima dokumentų tvarkymo madų demonstravimu, idealus metas juos visus įdėmiai apžiūrėti.
Pradėti, aišku, privalu nuo ministrų ministro – premjero Taupiliaus. Žmogus taupus valstybės pinigų ir pažadų, na, dažniausiai. Ir dar taupus žodžių, kai reikia bendrauti su visuomene. Net akių žvilgsnius į televizijos kamerą yra kruopščiai suskaičiavęs ir nedalina daugiau nei trijų per parą. Jei sykį ir atsitiktinai į objektyvą pažiūri, jau vieną nuo dienos normos nubraukia. Bet šiaip, sako, neblogas ir nekvailas, netgi santūraus optimizmo turi. Gal tik kartais tas gerąsias savybes pataupo.
Finansų ministras – tai ponas Išmeta. Pikti liežuviai plaka, kad per jį gali tekti net žmones iš darbo išmetinėt. Užtat jis taip pat ryžtingai meta visokias dosnias eilutes iš biudžeto, o kartais reikia ir to.
Teisingumo reikalų ėmėsi Išmąsčius. Žmogus vis dar mąsto, ką galima būtų veikti su ministro reprezentacijos pinigais. Ir dar, nors turėtų rūpintis pirmiausiai teisingumo reikalais, jam svarbesnė ekonomika. Kur buvęs, kur nebuvęs, ims ir pateiks kokį pasiūlymą, kaip palengvinti mokesčių naštą ar pagerinti verslo sąlygas.
Kultūrai vadovauja toks Griežtaitis. Anksčiau šiaip buvo prie humoro, bet dabar labai surimtėjęs. Kalba tik auksinėm sentencijom. Kai pasako ką nors – kaip kirviu nukerta. Klausytojai tik ausim karpo ir spėlioja: ar suprato kažką, ar ne. Kad velnių nuo Griežtaičio negaučiau, čia reikia ir sustoti. Pratęsimas – dar šią savaitę, penktadienį, tame pačiame puslapyje.
