Trečiadienį Rusijos naujienų agentūra „Ria Novosti“ paskelbė V.Dubnovo straipsnį „Viktoras Uspaskichas. Mūsų žmogus Lietuvoje“, kuriame pasakojama apie Darbo partijos lyderio ryšius su Rusijos dujų milžinu „Gazprom“ ir Lietuvos politinę kultūrą šalies nepriklausomybės aušroje.
„Dujotiekio statybai į sovietų Lietuvą atvažiavęs kaip paprastas suvirintojas V.Uspaskichas, skirtingai nuo daugelio tautiečių, 1991 metais padarė teisingą sprendimą ir, kaip paaiškėjo, nesuklydo. Jis palaikė nepriklausomybę, šiek tiek pramoko kalbą, vedė lietuvę ir, sukūręs pirmą savo firmą, privatizavo nemažą besitraukusio karinio miestelio nuosavybės dalį gimtaisiais tapusiuose Kėdainiuose“, – rašo „Ria Novosti“ ir „Radio Svoboda“ politikos apžvalgininkas Vadimas Dubnovas.
Turėtų būti dėkingas „Gazprom“
Tačiau, kaip pažymi autorius, V.Uspaskichas galbūt ir būtų likęs vienu iš daugelio niekam nežinomų provincijos lygio „nuvorišų“, „jei ne „Gazprom“.
„Juk tai laikais verslui nebuvo didesnės laimės, kaip įgyti teisę aptarnauti suverenia tapusios tėvynės skolą „Gazprom“. O vėliau ir apskritai užmegzti su juo prekinius-piniginius santykius, į tuometinę istoriją įėjusius kaip barteris“, – teigiama straipsnyje.
Vakarykštis suvirintojas gavo išskirtines barterio teises, kurių dėka, siųsdamas į Rusiją savo agrofirmos vaisių ir daržovių produkciją, tapo, kai kuriais vertinimais, 80 proc. į Lietuvą tiekiamų rusiškų dujų tarpininku
„Ar tuometinis „Gazprom“ pirmininko pavaduotojas Nikolajus Guslistyj buvo V.Uspaskicho draugas, ar suveikė kažkokie labiau pragmatiniai svertai, visiškai užtikrintai nežinoma. Tačiau vakarykštis suvirintojas gavo išskirtines barterio teises, kurių dėka, siųsdamas į Rusiją savo agrofirmos vaisių ir daržovių produkciją, tapo, kai kuriais vertinimais, 80 proc. į Lietuvą tiekiamų rusiškų dujų tarpininku“, – rašo V.Dubnovas.
„Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad jo konservai buvo to verti“, – priduria autorius.
Suprato kaip prorusiškų jėgų pergalę
Anot jo, nors pirmojo Seimo rinkimų turo rezultatai Lietuvoje netapo jokia sensacija, Rusijoje tai buvo suprasta kaip „prorusiškų jėgų“ pergalė. Pasak jo, daugiausia mandatų iškovojusios Darbo partijos sąjungininkais tikriausiai taps antri pagal iškovotų mandatų skaičių „dvasiškai artimi socialdemokratai“.
Tačiau autorius, siūlo V.Uspaskicho istorijos nevertinti ta prasme, „kurią omenyje turi lietuvių konspirologai ir rusų patriotai, tikintys, kad jo asmenyje Lietuvoje iš tiesų laimėjo prorusiškos jėgos“.
„Iš tiesų, Lietuvos rusai ne ypatingai balsuoja už Darbo partiją. Rusų bendruomenė yra priversta į patį V.Uspaskichą žiūrėti visiškai nesuinteresuotai, kadangi pinigų jis jai neduoda pozicionuodamas save išskirtinai kaip lietuvių verslininką ir politiką. Už kurį balsuoja Lietuvos provincijoje tikint, kad tam jis ir milijonierius, kad pasidalintų su bendrapiliečiais“, – rašo V.Dubnovas.
Pasak jo, V.Uspaskichas – tai labai gerai posovietinėje erdvėje pažįstama praturtėjimo istorija. Autorius pažymi, kad Lietuva užima ypatingą vietą buvusioje socialistinių santvarkų erdvėje, kuri dabar tapo regionu su panašiomis verslo manieromis.
V.Dubnovas pažymi, kad Lietuvoje socialdemokratų niekas nevadina „buvusiais komunistais“, nors jie, autoriaus teigimu, posovietinėje erdvėje yra komunistų partijos paveldėtojai, kuriuos „išvedė Algirdas Brazauskas“
„Ir šie paveldėtojai – nuolatiniai visų rinkimų, įskaitant ir šituos, favoritai“, – teigiama straipsnyje.
Lietuva visada surasdavo savo terpę
Apžvalgininko teigimu, Lietuva, nors niekada nepamiršo „nei prieškarinės okupacijos, nei tūkstančių iš Sibiro negrįžusių tremtinių“, priešingai nei Estija ar Latvija, sovietinėje erdvėje visuomet sugebėdavo surasti terpę, į kurią jai „nebuvo gėda integruotis“. Tai, pasak publikacijos, buvo sportas, kinas ar teatras.
„Tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, šis nepolitinis artumas galbūt turėjo ir kitą, politinę pusę. Kaip ne be tam tikro cinizmo pripažįsta Estijos reformatoriai, būtent neslepiamas atšiaurumas viskam, kas sovietiška, ir nacionalinių klausimų aštrumas leido jiems nukreipti savo tautiečių dėmesį nuo radikalių liberalių reformų nepatogumų. Kiekvienas proveržis turi turi turėti savą priedangos retoriką“, – teigia V.Dubnovas.
V.Uspaskichas – tai labai lietuviška istorija. Ir tai labai mūsų žmogus Lietuvoje
Tačiau, Lietuvoje, anot jo, „pirminio antikomunistinio ir antiimperinio impulso užteko romantiškam pabėgimui iš SSRS“.
„Į tai, ko estai ėmėsi su protestantišku metodiškumu, lietuviai atsižvelgė su visu socialdemokratiniu palaipsniniu požiūriu. Ir dėl to ne tik atsiliko nuo Estijos ir daugelio kitų vakarinių kaimynų, bet, buvusius ryšius su Rusija konvertavę į bendrus verslo interesus, perėmė ir didelę dalį jos ekonominių manierų – žymiai daugiau nei čekai, estai ar lenkai“, – rašoma publikacijoje.
„Juk tai toks pažįstamas vaizdas – Viktoras Uspaskichas, kurio audringoje biografijoje yra ir pabėgimas į Rusiją, kur jis slėpėsi nuo kaltinimų juodąja buhalterija, ir netgi Europos arešto orderis, išduotas Lietuvos prokurorų. Buvo ir keistas sugrįžimas į Lietuvą – su namų areštu, po to sekusiu visų nuodėmių atleidimu ir kokių nors jo bylos, kuri turėjo būti nagrinėjama penkeriais metais anksčiau, detalių nebuvimu. Tarp kitko, buvo ir atsistatydinimas iš ūkio ministro posto įrodžius interesų konfliktą. V.Uspaskichas – tai labai lietuviška istorija. Ir tai labai mūsų žmogus Lietuvoje“, – teigia autorius.
Reziumuodamas jis priduria, jog galbūt būtent V.Uspaskichui prezidentė Dalia Grybauskaitė „bus priversta patikėti Vyriausybės formavimą“.
