Lietuvė Ieva Šiškutė vilkėjo raudonojo vyno suknią inkrustuotą tikrais deimantais.
Arabų dizaineris Abedas Mahfouzas žvelgia į moterį lyg ji būtų su realybe nieko bendra neturinti būtybė. Dieviška, ypatinga ir trapi, lyg akimirksniu galintis sudužti krištolas. Žvelgiant į daugiasluoksnes arabo suknias ramybės neduoda mintis – ar vyrai gali taip švelniai prisiliesti prie moters dvasios, suprasti jos emocijas, nuotaikas?
Aišku viena, tokias suknias gali moterims sukurti tik aukštosios mados stilistas.
Arabų dizaineris Abedas Mahfouzas moterį priverčia atsiverti, prasiskleisti lyg gėlę. Ji – jusli, pilna aistrų, nuolat kintančių, nesutramdomų emocijų. Tokia moteris įkvepia ir patį aukštosios mados kūrėją. Vienas dizainerio prisilietimas, ir dailiosios lyties atstovė tampa princese.
Siuvinėdamas šimtus tūkstančių eurų kainuojančią suknią Abedas Mahfouzas tarsi prasibrauna į moters sielą. Jis taip arti jos dvasios, jis visai be baimės atsiduoda kūrybos ekstazei, perskaito moters mintis.
Tada aukštosios mados rūbas tampa tobulas, o Romos aukštuomenės moterys ploja atsistojusios.
Viena vienintelė suknia pasiūta iš šilko krepo gabalo, išausto, nudažyto, ištapyto, inkrustuoto rankomis tik vieną vakarą bus skirta aukštosios mados podiumo princesei.
Pirmadienį ant „Raffaella Curiel“ mados takelio lietuvė Ieva Šiškutė atrodė fatališka, svaigino giliu žvilgsniu ir retro šukuosena. Trečiadienį ji – brangakmeniais žėrinti princesė. Toks vaidmuo lietuvei leidžia išreikšti save, pajusti ant podiumo tikrą palaimą.
Arabo suknelės žvilga lyg undinių žvynai, ilgos uodegos šliaužia veidrodiniu podiumu.
Blyksi reporterių fotoaparatai, sukasi filmavimo kameros. Aukštosios mados scena trumpam tampa brangių rūmų sale, kurioje, lyg kokioje stebuklų pasakoje, žengia moterys – princesės.
