Tačiau dizaineriai dėl to nė kiek nesijaudina. „Metropol“ mados teatre Piave gatvėje – sausakimša. O ant mados takelio triumfuoja optimizmas.
Žvelgiant į ryškiaspalves ir pastelinių spalvų sukneles, tunikas, rankines ir apavą nesunku pastebėti, kad dizainerių kolekciją įkvėpė Domenico Dolce gimtoji sala Sicilija. Suknių piešiniuose lengva įžvelgti antikos griuvėsius – kolonas ir jų kapitelius, egzotišką salos gamtą, jos augalus – Indijos figas. Kolekcijos diržus puošia auksiniai medaliai, kurių fone – nuo bažnyčių frontonų pasiskolinti antikos filosofų portretai.
Žvelgiant į ryškiaspalves ir pastelinių spalvų sukneles, tunikas, rankines ir apavą nesunku pastebėti, kad dizainerių kolekciją įkvėpė Domenico Dolce gimtoji sala Sicilija.
„Dolce & Gabbana“ kolekcija – sodri, abejingų nepaliekanti, itališka. Žvelgiant į podiumą sunku įsivaizduoti gatvėje taip vilkinčią moterį. Kita vertus, salė pilna klienčių, vilkinčių praėjusios žiemos kolekcijos sukniomis iš skaisčiai raudono ir juodo gipiūro, tunikomis, kurių piešiniuose atsispindi bažnyčių mozaikos.
Ekstravagancija nepralenkiamos šilko siūlais siuvinėtos „Dolce & Gabbana“ rankinės, dar įdomesnės basutės, kurių stambus kulnas – tai korintinio stiliaus kolonos su kaneliūromis ir voliutomis.
Ar teko kur nors matyti tokias idėjas? Archajiška Sicilijos moteris – paslaptinga, geidžiama, jai svetimas bet koks kosmopolitiškumas. O kaip su technotendencija? Gal radikalieji italų dizaineriai ją ignoruoja?
Nieko panašaus – suknelės iš liuminescencinio poliuretano akina skaisčiomis spalvomis – kraujo raudonumo, žalia.
„Dolce & Gabbana“ moterys – karalienės. Ir ne tik savo dvasinga siela. „Metropol“ salėje gausybė klienčių, kurių plaukus puošia auksinės inkrustuotos karūnėlės. Kiekviena dailiosios lyties atstovė turi teisę svajoti. Domenico ir Stefano panorėjus, karalienėmis galima tapti nors vieną akimirką. Kad ir be karalystės.
