Teoriškai neturėtume labai nerimauti. Pavyzdžiui, prancūzai valgo keptas varlių šlauneles ir nelabai ima į galvą, ką mes apie šį maistą galvojame. Italai giriasi Sardinijos sūriu „casu marzu“ su kirmėlaitėmis ir jiems neįdomu, kad to sūrio vaizdelis mus verčia dairytis WC. Ir prancūzai ir italai tik skėstelėtų rankomis ir pasakytų: „Jūsų skonio problemos.“ Jeigu Viduržemio jūros dietos išpopintus italų ar ispanų žurnalistus priblokš tarkuotų bulvių bombelės su kiaulienos įdaru, mes ramiai paaiškinsime: „Jūsų skonio problemos.” Jeigu makaronų valgytojų gastronominė pasaulėžiūra vidurvasarį atmeta riebios grietinės ir kepintų kiaulės lašinių gabalėlių padažiuką – vėlgi – tai jų, o ne mūsų problemos.
Aš manau, kad pirmininkaudami sužibėsime. Transporto ir ryšių srityje. Nauja oro transporto įmonė. Nauji BMW. Labai labai labai spartus internetas. Pietų europiečiams tik pasvajoti. Bet megabaitais sotus nebūsi. Tie 30 tūkstančių svečių ne tik skraidys, važinės, naršys. Jie valgys ir gers. Ką valgys ir ką gers? Perskaičiau keliuose portaluose, kad Europai parodysime lietuvišką virtuvę. Vieni sako, kad virtuvė bus šiuolaikiška. Kiti – tradicinė.
Kas yra šiuolaikiška lietuviška virtuvė? Žinote? Ragavote? Burokėlių karpačas galėtų pretenduoti. Kubo formos cepelinai irgi galėtų, bet kažin kas pasiryš juos gaminti. O kas yra lietuviška tradicinė virtuvė, žinote? Cepelinai (įprastos formos), plokštainis, atseit žemaitiški blynai ir kita bulvinė sovietmečio imigrantų nostalgija, be kurios net Londone neapseiname? Ne, cepelinai netinka. Prastas stilius. Europos ragavę virtuvės šefai jų atsižegnojo. Vieningai išbraukė visą J.Basanavičiaus gatvės Palangoje kavinių meniu. Gal ir teisūs. Gal reikia labiau molekulinės virtuvės dairytis? Gal. Tie visi „gal“ lieka. Nors puodai jau užkaisti, pirmininkauti jau lyg ir pradėjome.
O valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba tuo metu dirba. Kad neapsinuodytų Europa. Kad mums visiems gėda nebūtų. Nes šiaip lietuviška virtuvė, pasirodo, yra dviejų tipų. Ta, nuo kurios reikia tyrimus daryti infekcinėje ligoninėje ir visa likusi – nepavojinga. Skaitau raportą: „Patikrinome 64 veikiančias kebabines, iš jų septyniolikai teko sustabdyti veiklą. Tai tikrai nėra geras reiškinys.“
Myliu VMVT (santrumpų nekenčiu, nes primena anų laikų blogas įstaigas, bet jeigu jau jie patys to nori, tai čia jų problema). Ir dar labiau mylėčiau, jeigu uždarytų ne 17, o visas 64 tikrintas kebabines. Bet čia ne veterinorių problema. O Seimo. Jeigu patyliukais leido parlamentiniame restorane prekiauti Čilės vynu, tai galėjo šitą gastronominę antilietuvybę kaip nors kompensuoti. Tarkime, šešiems pirmininkavimo ES mėnesiams skelbti moratoriumą kebabams, šašlykams, sušiams ir kitoms ne ES kilmės gastronominėms tradicijoms. Picos ir karpačas į draudžiamųjų skanėstų sąrašą, žinoma, neturėtų patekti.
Jeigu kam nors tokios priemonės pasirodytų pernelyg drastiškos, esu pasirengęs ieškoti ir surasti europinių analogijų. Jau radau. Luka – nuostabus miestas Toskanoje, apjuostas storu ir aukštu viduramžių laikus menančiu pylimu, meras dekretu uždraudė senamiestyje prekiauti sušiais, kebabais ir Pekino antimi. Toks nutarimas grindžiamas įsitikinimu, kad vietiniai ir ypač turistai turi gėrėtis ne tik gotikine Toskanos architektūra, bet ir tipiška Toskanos virtuve.
Pas mus kliuvo tik toms 17 kebabinių. VMVT turėtų būti ryžtingesnė. Kovoti ne tik su salmonelėmis, bet ir su lietuviško kulinarinio paveldo niekintojais. Bet vėlgi – jeigu net patys virėjai nesutaria – duoti cepelinų svečiams iš Europos ar neduoti, jeigu abejojame – lietuviški yra patiekalai iš bulvių ar nelabai, jeigu mes patys norime šiuolaikiškos lietuviškos virtuvės, bet šiuolaikiškos galiausiai būna tik lėkštės, tai kodėl turėtume ant VMVT pykti?
Jeigu atleisite už nekuklumą, tai aš pasakysiu, ko pas mus norės išalkusi Europa. Italija , norėdama pasigirti savo gastronominėmis tradicijomis, nors jai lyg ir nebereikia girtis, žinote ką daro? Ne į „mišlenus“ kviečia užsienio žurnalistus. Ne kulinarijos techniką, ne lėkščių dizainą ir ne virtuvės įrangą demonstruoja. O veža pas ūkininką. Pas kumpių gamintoją. Pas alyvuogių aliejaus spaudėją. Pas tam tikros kilmės pomidorų augintoją. Pas vyndarį. Pas duonos kepėją. Pas tunų gaudytoją.
Europa trokšta skonio autentikos. Žemės ir žmogaus rankų, prakaito kvapo. Nesvarbu – maloniai kvepiančių ar smirdinčių sūrių, filtruoto ar drumsto alaus. Svarbu, kad ne iš fabriko. Europai „dzin“ mišleniniai restoranai, žvaigždutės, šakutės. Visa šitą ji jau turi. Ko ji neturi? Ko dar neragavo? Tikros pagoniškos virtuvės, kuri priblokštų, nustebintų, sukrėstų. Europa trokšta ūkininko, fanatiškai įsitikinusio, kad jo pienas geriausias. Trokšta restorano savininko, kuris galėtų galvą guldyti už savo patiekalų ingredientų autentiškumą. Galų gale Europa trokšta mūsų pačių žinojimo, kas yra lietuviška virtuvė, lietuviški produktai, lietuviškos virtuvės tradicijos.
Todėl manau, kad grietinėje ir spirgučiuose paskendęs cepelinas galėtų Europai patikti. Bet su viena sąlyga: valgiaraštyje teks paaiškinti, koks ūkininkas, kokiame regione ar kaime augino bulves, kas ir kur augino paršelį, kas ir kur ganė karvę bei darė grietinę. Europai kartais reikia labai nedaug. To, ko mes kažkodėl nedarome.
