Arba štai itališkas avies pieno „canestrato“ iš Abruco regiono – irgi gana savotiškas. Puikus, bet tik tiems valgytojams, kurie turi pakankamai išlavintą skonį. Visi kiti gali ramiai užsimerkti, susiraukti ir pasakyti: „Neskanu. Nemaloniai kvepia“. Ir bus teisūs. Savo skonio vertybių skalėje, kas be ko.
Šiaip ar taip, du kartus per metus rengiama „Slow Cheese“ sūrių paroda Bra mieste yra sūrių gurmė ir skonio žinovų vertinama vitrina, kurioje yra viskas, kas šiuo metu sutelpa į sąvoką „geras sūris“. Šįmet parodoje dalyvauja 29 valstybės, visų iš eilės net neverta vardinti. Bet gero sūrio geografija plečiasi. Į „Slow Cheese“ savo produktus atvežė iki šiol mažai pasaulio sūrių rinkose žinomos šalys: Makedonija, Turkija, Australija, Etiopija, Kenija, Bulgarija.
O štai – netikėtumas. Į pasaulio sūrių elitą, pasirodo, jau spėjo įsibrauti ir mūsų kaimynai lenkai. Tatrų sūrininkas Wojtekas Kompreda atvežė italams patikusį „oscypek“. Ponas Wojtekas „Slow Cheese“ lankytojus sužavėjo suteikęs savo sūriams dailią žvėrelių formą.
Siauros Bra gatvės tiesiog įsisunkusios sūrių iš trijų kontinentų aromatais. Jie labai intensyvūs, sudėtingi ir vienas kitam prieštaraujantys. Prabangioms Italijos sūrių karaliaus „parmigiano reggiano“ formoms iššūkį drąsiai meta kitoje gatvės pusėje pūpsančios britų „Montgommery cheddar“ formos. Arba mėlynojo „Beenleigh blue“.
Šįkart Didžiosios Britanijos, Airijos ir Škotijos sūriai užkariavo Bra vitrinas – 54 angliškos sūrių mokyklos gamintojai demonstruoja, ką moka ir ką turi. Prancūzai neramiai žvalgosi į kaimynus ir stebisi, kad Didžioji Britanija gamintojų skaičiumi „Slow Cheese“ nusileidžia tik šeimininkams – italams. Kurių čia absoliuti dauguma, ir visi – skirtingų skonių, aromatų, pačios įvairiosios konsistencijos, pagaminti iš trijų skirtingų gyvulių – karvės, avies, ožkos pieno.
Įeinu į „Enoteką“ – pusantro tūkstančio metrų ploto sūrių ir vyno degustacijų salę. „Čia gali išragauti visą sūrių pasaulį“, – sako man „Enotekos“ koordinatorius Alberto Farinasso. Šis vaikinas gali nesustodamas pusdienį pasakoti apie britų, rumunų, italų, šveicarų sūrius, o paskui dar tiek pat – apie tai, kaip reikėtų juos suderinti su vynu. Alberto šiaip yra aviacijos inžinierius. Bet lėktuvus jis prieš daugelį metų iškeitė į sūrius ir vynus.
Vienas svarbiausių „Slow Food“ hierarchijoje žmogus aiškina, kaip veikia „Slow Cheese“ degustacijų mechanizmas: perkami 1 euro vertės bilietai sūriui ir 3, 5 arba 7 eurų vertės bilietai vynui. Vienas bilietas – vienas sūrio gabaliukas. Vienas iš 150, jie išdėlioti kelių šimtų metrų ilgio vitrinose. Vynas? Galima pasirinkti vieną iš 800. „Vyno ir sūrio kombinacijų yra daug, maždaug šimtas tūkstančių“, – perspėja Alberto. Bet, žinoma, ne visos jos yra teisingos. Anaiptol. Kas prie ko tinka? Pirmiausiai reikia išsirinkti sūrius. Paskui tenka keliauti pas vyno someljė. Jie žvilgteli į sūrių lėkštę ir pataria, kuris iš 800 vynų tiktų geriau.
Bet šįsyk apie sūrio ir vyno derinimą nepasakosiu. Rūpi retenybės ir įdomybės. A.Farinasso man pataria neeiškoti sūrių iš pasterizuoto pieno. „Mes jų paprasčiausiai neįsileidžiame. Čia nėra stambiose gamyklose gaminamų sūrių. Imkime štai šį Šveicarijos ementalį – šis Berno kantone gaminamas sūris iš esmės skiriasi nuo tų, kurie parduodami pigaus maisto išparduotuvėse. Jis kvepia šviežia žole, nes pagamintas iš šviežio karvės pieno“, – aiškina Alberto.
Visi šie sūriai – iš mažų, kone miniatiūrinių sūrinių, kuriose dirba viena, dvi, trys šeimos. Tikri „haute couture“ gastronominiai kūriniai.
Nuo sūrių ir valstybių pavadinimų, sūrio formų ir plutos atspalvių mirga akyse. Minkštas, švelnus Portugalijos „Queijo de Cabra Amantelgado“ – tarsi kremas, bet žavi charakteringu ožkos pieno aromatu. Jis fermentuojamas ne veršelio skrandžio fermentu, kaip įprasta, o dygliuotojo dagilio – dailaus violetine spalva žydinčio augalo sultimis.
Keliaujame toliau – Prancūzijos Alpių, „Jura“ regiono mėlynieji, Pirėnų rokforas iš „lacaune“ avių veislės pieno, Ronos slėnio „charolais“ iš šviežio ožkos pieno. Visi šie sūriai – iš mažų, kone miniatiūrinių sūrinių, kuriose dirba viena, dvi, trys šeimos. Tikri „haute couture“ gastronominiai kūriniai.
O štai – netikėtumas. Į pasaulio sūrių elitą, pasirodo, jau spėjo įsibrauti ir mūsų kaimynai lenkai. Tatrų sūrininkas Wojtekas Kompreda atvežė italams patikusį „oscypek“. Tai kietas, šešis mėnesius brandintas avies pieno sūris. Ponas Wojtekas „Slow Cheese“ lankytojus sužavėjo, suteikęs savo sūriams dailią žvėrelių formą.
Belieka pagirti lenkus, kad jų sūris pakliuvo į prestižinės parodos vitriną. Tai ne tik puiki reklama valstybei ir jos gastronomijos tradicijoms. Tai, žinoma, ir šiokie tokie pinigai, nauji klientai, gerbėjai.
