Nėra ir restoranų reitingo, kuris pasakytų: geras, geresnis, puikus, šiek tiek nusivažiavęs. Valgytojai neturi rimto informacijos šaltinio apie talentingus virėjus, kūrybiškus patiekalus, išskirtinius valgiaraščius.
Nėra lietuviškojo „Michelin“. Tikriau tariant, nebuvo. O dabar bus. Tuo pasirūpino valdžia. Bus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) gidas. Bus ir reitingai. Ir reitingo įrankiai bus. Tarkime, „Michelin“ geriausius žymi žvaigždutėmis, „Gambero Rosso“ – šakutėmis, „L‘Espresso“ – virėjų kepuraitėmis. Lietuviškasis mišlenas turės baltus kavos puodelius. Jie bus tokie lyg ir didoki, labiau kapučinui,o ne espreso kavai tinkami.
Bet kava čia ne prie ko. Apskritai, gastronomija čia ne prie ko. Restoranai bus vertinami iš kito galo. Kitas restorano galas – tai tualetas, plovyklė, šiukšliadėžė. Nešvarios lėkštės. Maisto ir kitokios atliekos. Kvapai. Virėjo rankos ir panagės. Na, ir kiti dalykai, kurių dabar, išgėręs kvapnaus rytinio espreso puodelį nenorėčiau aptarti.
Tie visi dalykai man, dažnam restoranų lankytojui ir nerūpi. Nei ryte, nei vakare. Aš vertinu lėkštės turinį. Na, gal apsidairau ir pasižiūriu į vaizdą pro langą. Žvilgteliu į paveikslus.
VMVT tinklalapyje parašyta: „reitingavimas – tai didesnė galimybė gauti skanų ir kokybišką patiekalą“. Va, matote? Jiems rūpi ne tik kiaulių maras. Jie pretenduoja ir į mano, į jūsų, į mūsų visų skonio supratimą. Į mišleninę skonio kritikos misiją.
VMVT nuomone, aš ne ten žiūriu. VMVT nori, kad man rūpėtų unitazai, viryklės, šaldytuvai. VMVT sako, kad parodys man tai, ko aš ir daugelis restoranų lankytojų nemato ir nežiūri. Sako, kad restoranuose kartais būna nešvaru.
Kad virėja, pasinaudojusi tualetu, kartais rankų nenusiplauna. Arba su petražolėms pjaustyti skirtu peiliu kartais ima ir supjausto salierą. Arba gal peilis – tas, bet lentelė ne ta. Va tai ir bus reitinguojama.
Seniai stebėjausi Lietuvos virėjų kantrybe ir vergišku nuolankumu. Niekaip man nebuvo aišku, koks ryšys tarp restorano ir veterinarijos tarnybos. O ryšys buvo labai tiesioginis.
„Veterinoriai“ jau seniai reikalaudavo vadinamųjų technologinių patiekalų kortelių. Kitaip tariant, norėdavo ir turėdavo teisę iš anksto neperspėję užeiti ir paklausti: iš ko pagaminta, kaip pagaminta, kokiu peiliu pjaustyta.
Įsivaizduokime veterinarijos tarnybos veiklą kur nors Paryžiuje arba San Sebastiane. Arba Barselonoje. Ateina pas Ferraną Adrią – molekulinės virtuvės pradininką ir sako: „Vaikine, parodyk savo kavos technologinę kortelę.“ Pas Ferraną – viskas pakeista, viskas dekonstruota, taip sakant. Skysta kava virsta kieta. Ir panašiai. Ir ką? Veterinarijos tarnyba dirba: rašo daug protokolų su baudomis katalonų virtuvės genijui.
Tarkime, užeitų jie Romoje į mano bičiulio virėjo Roberto restoranėlio virtuvę. Aštuoni kvadratiniai metrai. Ten kuriami fantastiški patiekalai, geriausias pietinėje Romoje spagečių receptas bucatini all'amatriciana.
Ateitų mūsų tarnyba, patikrintų, ar peiliai sužymėti, ar kriauklėje vanduo nuteka. Ar lempos gaubtas nesuskilęs. Ar gartraukio filtras pakeistas. Ar visiems produktams yra atskiras šaldytuvas. Lieptų parodyti receptus – kas iš ko.
Nežinau, kaip ten baigtųsi. Manau, iš penkių VMVT baltų puodelių Roberto gautų kokį vieną juodą ir tą patį suskilusį. Kažkaip krebžda blogas įtarimas, kad jeigu mūsiškė VMVT pralėktų per Romos restoranus, tai nelabai būtų kur valgyti.
Aišku, dėl Lietuvoje užšaldomų ir mikrobanginėje pašildomų cepelinų VMVT yra teisi. Šimtu procentu teisi. Visa kita – hipertrofiškai biurokratizuotos valstybės bandymas kištis ten, kur valstybė normaliose valstybėse nekiša nosies.
Tarkime, Italijoje valstybė griežtai tikrina vaikų darželių, mokyklų, valstybinių ligoninių ir senelių prieglaudų virtuves. Jeigu aš, papietavęs restorane Romoje, blogai pasijusčiau – ką daryčiau? Ieškočiau vietinės „veterinarijos“? Nieko panašaus. Kviesčiau karabinierius. Jie nusiųstų specialistus, restoraną uždarytų, o savininkui iškeltų bylą.
Nėra pusiau švarių restoranų. Yra tik restoranai ir pamazgų duobės. Pirmuosius vertina klientai, žurnalistai, nepriklausomi gidai. Antraisiais domisi policija.
Nėra pusiau švarių restoranų. Yra tik restoranai ir pamazgų duobės. Pirmuosius vertina klientai, žurnalistai, nepriklausomi gidai. Antraisiais domisi policija.
Jeigu man pakliūva atšildytas sušaldytos jautienos carpaccio, čia – mano, o ne valstybės problema. Aš daugiau ten neisiu. Ir savo draugams liepsiu neiti. Mano draugai manęs klausys. O jeigu neklausys – jų reikalas. O ne veterinarijos tarnybos.
Mūsiškės VMVT pretenzija tapti savotišku „Michelin“ gidu su savo vertinimo simboliais yra mūsų visos gastronomijos ir restoranų verslo karikatūra. Eis, matai, prancūzai ir domėsis tualetų švara. Eis, matai, ispanai, ir norės pasiaiškinti peilių markiravimo ypatumus. Eis, matai, užsienio virtuvės žinovai ir rinksis restoraną pagal „veterinarijos“ reitingą...
Na gerai. Tarkime, mūsų restoranai yra beviltiškai priskretę ir šita pseudomišleninė inkvizicija iškuops susikaupusią nešvarą. Bet aš netikiu, kad patikrinę švarą, VMVT tikrintojai nusiramins. Jie ir patys sako, kad nenusiramins.
VMVT tinklalapyje parašyta: „Reitingavimas – tai didesnė galimybė gauti skanų ir kokybišką patiekalą.“ Matote? Jiems rūpi ne tik kiaulių maras. Jie pretenduoja ir į mano, į jūsų, į mūsų visų skonio supratimą. Į mišleninę skonio kritikos misiją.
Galiausiai Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba sako, jog galimybė neperspėjus įlįsti į restorano virtuvę pakels mūsų šalies prestižą. Galbūt. Tik reitingo simbolius derėtų iš esmės pakoreguoti. Kuo čia dėti balti puodeliai? Turėtų būti balti stilizuoti unitazai.
Penki unitazai – puikus restoranas. Vienas – geriau neužsukti.
