Matote, yra šalių, kurios vaidina, kad yra kavos šalys. O iš tikrųjų… Man, prisiekusiam kofemanui, širdis verkia, kai važiuoju per Lenkiją, Čekiją, Vokietiją, Prancūziją. Šiose šalyse rytais geriau nepabusti, nes ten žmonės kavą verda. Panašiai mano senelė virdavo šaltieną. Ilgai ir metodiškai. Minėtose šalyse espreso puodeliai ant kavos aparatų statomi ir šildomi dėl vaizdo. Kad būtų panašios į kavos valstybę. Kavos ritualams naudojami ne espreso puodeliai, o kartoninės pieno putų talpyklos. Žiemą jos labai tinka sugrubusioms rankoms sušildyti. Šalys, kurios vaidina, kad yra kavos šalys, kavą geria kaip prakaitą varančią arbatą. Lemia kiekis. Ir baristos gebėjimas nupiešti širdelę ant kapučino putos.
Kai kurie tvirti ir dideli žmonės kažkodėl pribijo mažo espreso puodelio. Sako, kad 30 gramų kavos gali pražudyti.
Man ir kitiems prisiekusiems kofemanams pienas yra dekoracija. Spalvinė ir skulptūrinė. Patikrintas būdas paslėpti tikrąjį kavos aromatą. Paskutinį sykį kavą su pienu gėriau, kai kavos nebuvo įmanoma gerti – Austrijos ir Čekijos pasienyje. Burbulai kapučino putoje buvo išsipūtę iki vyšnios dydžio. Ech, pagalvojau: sušaudytas kapučinas…
Pienas kavą gesina. Veikia kaip šiuolaikiniai putų gesintuvai: buvo liepsna, paleidžiam putas, ir nėra liepsnos. Tikrame espreso puodelyje tvyro energija. Bet ją, kaip ir ugnį, labai lengva užgesinti. Pienas tam puikiai tinka.
Man, prisiekusiam kofemanui, labai keista, kai girdžiu kalbant: „Eime į barą, atsigersime kavos." Atsigerti galima daug ko – vandens, giros, alaus, spraito. Galbūt galima atsigerti ir kavos, bet tik tuo atveju, jeigu tai nėra kava, o kavos gėrimas. Su priedais – ledais, sirupu, riešutais arba be jų. Kartą, kai buvau Amerikoje, atsigėriau kavos. Kur tik nenueidavau – visur siūlydavo puoduką kavos. Sakydavo: „Atsigerk kavos." Kai rimtai atsigeri kavos, pulsas šokteli iki 120 tvinksnių per minutę. Širdis dirba, pumpuoja per dieną išgertą pusantro litro karšto vandens. Karštame vandenyje gerai tirpsta kofeinas. Kraujagyslės pučiasi. Rankos virpa. Ech, Amerika, tvirtų žmonių šalis...
Bet kai kurie tvirti ir dideli žmonės kažkodėl pribijo mažo espreso puodelio. Sako, kad 30 gramų kavos gali pražudyti. Sako, kad stipri. Kuo tą stiprumą matuoja? Kokiais vienetais? Neaišku. Bet yra tokia arabų pasaka apie liūtą, kurį nudėjo uodas. Čia, matyt, galėtų būti panašiai.
Žmonės kažkodėl myli tūrį. Nemyli esmės. Jeigu yra didelis namas, didelis automobilis, didelis mobilusis telefonas, vadinasi, kava irgi turi būti didelė. Sutinku – mažiau kaip pusė kavos mažame puodelyje espreso yra iššūkis didelių tūrių mėgėjams. Grynas nervas. Kai paskaičiuoji – 30 gramų kainuoja 4 litus. Vadinasi, vienas gramas kavos kainuoja 13 centų. Aš džiaugiuosi, kad gyvenu mieste, kuris, regis, sutvertas kofemanams. Romoje puodelis espreso kainuoja 2,75 lito ir dažniausiai jis yra geras. Mano bičiulis Vittorio, su kuriuo nuolat ginčijamės, kas geriau – „Lazio“ ar „Roma“, gauna pačią kukliausią pensiją. Bet jis gali sau leisti būti kofemanas, ir mes abu rytais susitinkame bare. Vittorio mėgsta kartoti: „Kai jau nebegalėsiu įkalti trijų espreso puodelių per dieną, žinosiu, kad gyvenimas pasibaigė.“
Pritariu senoliui Vittorio. Galiu apsieiti be vyno taurės, galiu visą mėnesį neužtraukti Toskanos cigaro, be mėsos galiu apsieiti ir pusę metų. Bet egzistencijos be kavos aromato neįsivaizduoju. Ji būtų niūri. Ne, ji būtų tuščia. Vakuumas. Lyg ir esi, bet nėra būdo patikrinti. Tą momentą, kai užsivertęs puodelį, išgeri tuos 30 gramų, žvelgdamas kažkur į viršų, visada tik į viršų, laikas sustoja. Pastatai tuščią puodelį ant baro ir žinai – esi tikrai.
Prisipažinsiu, kaip ir kiekvienas prisiekęs kofemanas turiu savo keistenybių. Jas žino visi kvartalo barai. Tarkime, cukrų visada maišau priešingu šaukštelio galu. Kad nesuirtų pats žavingiausias espreso kavos elementas – viršutinis tirštas, aliejingas sluoksnis, kurį italai vadina „crema”. Lietuviškai būtų puta, bet pavadinti šią išskirtinės koncistencijos tirštumą tuo pačiu pavadinimu kaip ir pieno putą būtų tiesiog nesusipratimas. Tada jau geriau kremas. Sukurti tokį espreso kremą, kuris būtų tvirtas ir klampus reikia ne darbo, o talento. Štai kodėl žemai lenkiu galvą prieš baristą. Barista – sudėtinga profesija. Reikia ir mašiną (kavos aparatą) vairuoti ir su žmonėmis bendrauti. Reikia fenomenalios atminties. Kai ryte susigrūda dvidešimt klientų ir visi vienu metu aiškina, kuris kokios kavos norės, kiekvienas savo personalinio varianto, barista viską mato, girdi, prisimena.
Geras kvartalo barista yra tiek pat reikšminga figūra kaip parapijos klebonas arba apylinkės gydytojas. Arba mokyklos mokytojas. Prisiekusiam kofemanui gyvenimas yra šviesus tada, kai yra savas geras barista. Žinoma, iš prisiekusio kofemano galima bet kada pasijuokti ir pasišaipyti, nes jis yra priklausomas. Nuo geros kavos. Nors aš netikiu, kad esama absoliučiai nuo nieko nepriklausomų. O jeigu tokių ir yra, kažin ar jie jaučia aromatą. Kavos ir kitų tobulų dalykų, iš kurių susideda mūsų kasdienybė.
