Prieš dešimtmetį ir anksčiau siautėjęs vyno bumas po truputį slopsta ir lieka gan uždara tikrųjų žinovų teritorija. Matyt, tai normalus procesas… Mineralinio vandens karštligė dar neprasidėjo. Kas čia žino, gal niekada ir neprasidės, nes karštasis sezonas Lietuvoje – vos trys mėnesiai, ir per atostogas geometrine progresija didėjusio troškulio kreivė rugsėjį leidžiasi žemyn. Vidury žiemos mineraliniu vandeniu daugiausiai domisi restoranų lankytojai – vairuotojai ir būsimos mamos.
Ir vis tik tam tikrų ženklų yra. Vienas tų ženklų – kaina. Gerame restorane butelis mineralinio vandens gali kainuoti ir 15 litų. Kitas ženklas – įvairovė. Anksčiau valgiaraščio paskutinio puslapio paskutinėje eilutėje būdavo įrašytas vieno vandens du variantai – gazuotas ir negazuotas. Dabar galima aptikti tris – keturias etiketes iš trijų – keturių valstybių. Dominuoja Lietuva, Gruzija, Italija, Prancūzija. Mineralinis vanduo daug kur jau nebepilstomas į stiklines, kaip anksčiau, o į normalias vyno taures. Tai irgi rimtas ženklas.
Absoliučios restoranų klientų daugumos mineralinio vandens vizija kol kas lieka skurdi, kaip nespalvotas filmas. Ji iš esmės susideda iš dviejų žodžių: negazuotas ir gazuotas. Absoliučios daugumos restoranų padavėjų kompetencija šios vizijos ribų neperžengia.
Kažkada, seniai seniai – vyno neraštingumo eroje buvo panašiai: vyno pažinimas buvo irgi dvispalvis – baltas ir raudonas. Vėliau šiek tiek praplatėjo į „sausą“ ir „skanų“. Na, o dabar vyno pasaulis – sudėtingas, klaidus, įdomus. Todėl norintiems susidraugauti su mineraliniu vandeniu siūlau į šį esminį skystį žiūrėti ne kaip į komunalinę paslaugą iš virtuvės kranelio, o kaip į įdomų gastronominį reiškinį. Tokį, kuris užkariavo tokias vyno šalis kaip Prancūzija ir Italija.
Apskritai, pastebiu, jog mineralinis vanduo kėsinasi į vyno populiarumą, vyno rinkodarą, vyno parduotuves, vyno kainas. Taip, mielieji: jeigu restorane butelis mineralinio kainuoja 5–6 eurus (17–20 litų), vadinasi, procesas vyksta. Kai padavėjas restorane kartu su vyno korta įteikia mineralinio vandens kortą su mažiausiai 5–6 pozicijom, tada tampa aišku, kad esame rimto proceso jeigu ne pusiaukelėje, tai bent pradžioje. Ir visai įdomu pasidaro, kai padavėjas ar someljė pradeda aiškinti, jog kiekvienas Italijos regionas turi ne tik savo vyną, bet ir savo mineralinį vandenį: Lacijus – „Egerią“, Toskana – „Panną“, Pjemontas – „Lauretaną“. Kai paaiškėja, kad mineralinį vandenį dar reikia ir derinti su maistu, kai kas numoja ranka... Esą snobizmai ir tiek.
Tiems, kurie vis tik yra smalsūs aš paprastai siūlau atlikti paprastą eksperimentą. Imame tris patiekalus ir tris mineralinio etiketes. Patiekalai: keli griežinėliai šalto rūkymo lašišos su sviestu, lietuviška silkė (paruošta bet kaip, kad ir su svogūnais, grietine ir bulvėmis), bifšteksas su krauju. Vanduo: natūralus itališkas „Acqua Panna“, lietuviškas gazuotas „Vytautas“, itališkas gazuotas „S.Pellegrino“.
Valgome ir geriame. Geriame ir valgome. „Acqua Panna“ – su lašiša, su silke, su mėsa. Susirašome pojūčius: su lašiša lyg ir neblogai – jaučiame vandenį ir jaučiame maisto skonį. Su silke – blogai: vanduo „dingsta“, burnoje lieka aršus silkės skonis. Su mėsa – irgi ne kas: maisto skonis dominuoja, vandens norisi gerti, bet jo vis negana.
„Vytautas“ su lašiša: švelnaus žuvelės skonio nebelieka, atrodo, tarsi žolytę kramsnotume. Su silke – pats tas, „raumeningas“ lietuviškas mineralinis į porą tinka. Mėsą „Vytautas“ „nudobia“, jaučiasi jis, o mėsos – nelabai.
„S.Pellegrino“ su lašiša – dominuoja intensyvesnio skonio vanduo. Su silke – dominuoja silkė, su mėsa – pats tas.
Šį žaidimą galima žaisti daugybę kartų, pasirenkant vis naujus žaidėjus. Žinoma, vanduo turi būti pakankamai šaltas, taurės – elegantiškos. Aiškės paprasta vyno ir maisto derinimo taisyklė, kuri, pasirodo, tinka ir vandeniui. Minimalios mineralizacijos vanduo labiau tinka prie švelnaus skonio dalykų, tokių kaip mėsos ir žuvies „carpaccio“. Drūtesni, daugiau mineralų turintys vandenys, tiks prie intensyvesnio skonio patiekalų. Stipriai mineralizuotas, gazuotas vanduo derės prie antrųjų patiekalų, kuriems ruošti naudojami intensyvaus skonio padažai, prieskoniai.
Mineralinį vandenį tik taip ir įmanoma suvokti – lyginant ir derinant. Vieno vandens, netgi labai garsaus, smarkiai ar minimaliai mineralizuoto mes neperprasime. Sužaidę keletą derinimo žaidimų, pradėsime ne tik suvokti, kas prie ko tinka, bet ir įsijausime į vandens aromato bei skonio skirtumus. Galiausiai, šiek tiek įgudus, galima pradėti degustuoti be maisto: pasistatome tris – keturis butelius vandens, tris – keturias taures ir pirmyn, į nepažintą mineralinio vandens pasaulį. Įgūdžiai susiformuos patys. Matysime, kad posakis „be skonio – kaip vanduo“ yra iš esmės neteisingas. Arba teisingas, jeigu neveikia mūsų skonio aparatai. Kaip gali nesiskirti iš lietuviškos žemės gręžiamas vanduo ir Alpių granito gelmėse susiformavęs šaltinis? Kaip gali būti vienodas skirtingais mineralais prisotinto vandens skonis?
Bet kuriuo atveju, po gaivių vandens degustacijų biblinis stebuklas bus įvykęs. Bet atvirkščiai: vynas bus virtęs vandeniu. Argi blogai?
