2015 m. per Velykų atostogas išlėkėme automobiliu į Skiveltą („Ski Welt“), vieną didžiausių Austrijos slidinėjimo regionų, jungiantį 11 miestelių slėnių. Pasirinkimas tikrai pasiteisino ir tuoj paaiškinsiu – kodėl.
Vykstant 4-5 asmenų šeimai, labai svarbu pasverti išlaidas.
Regionai taiko nuolaidas
Mes esame šeima, skaičiuojanti pinigus. Juk, vykstant 4-5 asmenų šeimai, labai svarbu pasverti išlaidas. Todėl, jei ką galime gauti už dyką neaukodami malonumo ir kokybės, tai šimtų eurų už tai nepermokame.
Šįkart važiavome trys suaugę ir du vaikai. Taigi norėjome sutaupyti vaikų sąskaita (per savaitę – apie 500 Eur), rinkdamiesi regioną, taikantį sezono pabaigos nuolaidas asmenims iki 15 metų. Jei suaugę perka „Ski Welt“ slidinėjimo bilietus, tai jų vaikams pavasarį „ski pasai“ nieko nekainuoja. Kitaip tariant, moki už 3, o gauni – 5.
Nebrangūs apartamentai: ruošk roges vasarą
Kitaip tariant, moki už 3, o gauni – 5.
Iš pradžių, gerokai prieš pusmetį, buvome užsisakę jaukų namelį slėnyje Waidringe (5 naktys už 275 Eur – židinys, kalnų vaizdai – svetainėje Booking.com Ferienwohnungen Hauser įvertinimas 9,9 balo). Su šeimininke susirašinėjome el. paštu, paliko tikrai malonų įspūdį. Vienintelis teorinis šio namuko trūkumas – kad ne ant trasos. Kita vertus, už tokią mažą kainą gauti apartamentus šalia keltuvų – nerealu.
Tačiau, keliautojų skaičiui padidėjus iki 5, teko skubiai keisti planus, kitų tokių jaukių apartamentų už nedidelę kainą greitai neradome. Todėl ėmėme tai, kas liko – Erpfendorfo kaimelyje už 360 Eur griebėme Ferienwohnungen Tirolerhof apartamentus, vertinamus 7,7 balo iš 10. Kiek atokiau nuo populiariojo Kicbiūhelio ir St. Johanno, bet užtat ramu ir pigu. Nieko blogo, tik šiek tiek trūko švaros ir šypsenos šeimininkės veide.
Nakvynė Vokietijoje
Pakeliui nusprendėme sustoti Dresdene (Vokietija), garsėjančiame savo architektūra ir muziejais. Dėl nakvynės tai tikrai neprašovėme. Pačiame miesto centre esantis Cityherberge – ekonominės klasės viešbutis su labai švariais kambariais. Penkiese du kambarius užsisakėme už 136 Eur su pusryčiais ir maloniu aptarnavimu. O visos senamiesčio įžymybės (Karališkieji rūmai ir katedra) – pasiekiami pėstute per 15 minučių.
Nepasisekė tik tai, kad buvo sekmadienis, muziejai nedirbo, merkė lietus, tad mėgavomės tik bažnyčių skliautais. Išvažiuodami į greitkelį dar stabtelėjome vietiniame „Aldi“ prekybos centre, prisipirkome maisto ir gėrimų – tikrai ne brangiau nei Lietuvoje.
Visų trasų čia ir per savaitę neaplėksi.
Rizika dėl sniego
Kadangi Velykos buvo vėlyvos, tai rizikavome nerasti kokybiško sniego – į „Ski Welt“ atvykome kovo 30 d. Tačiau save raminome, kad, jei jau būtų visai blogai, automobiliu per 1,5 val. galėtume pasiekti Cilertalio (Zillertal) slėnio gale esantį Hintertukso ledyną (Hitertuxer Glecher). Tačiau pirmas kelias dienas oras buvo puikus, saulėtas. Taigi baiminomės beveik be reikalo. Ne veltui jis vadinamas Austrijos perlu. Visų trasų čia ir per savaitę neaplėksi, todėl svarbu iškart bent pradžiai pasirinkti universaliausią.
Mūsų kompanija buvo gana mišri. Todėl, patarti slidinėjimo kelionių eksperto Martyno Bejerio, iškart važiavome į Scheffau, aplenkdami stačiomis trasomis garsėjantį Goingą.
Scheffau trasose nepaklydome ir per rūką
Ir tiktai nenusivylėme Scheffau slidinėjimo centru, nors jo viršukalnės nesiekia 2000 km. Tiesa, trečią viešnagės dieną užklupo tikrai pavasariški orai: pūgą keitė šlapdriba ir tirštas rūkas. Kartais nuo jo net svaigdavo galva, prarasdavome orientaciją. Laimei, galėjome rinktis vieną nusileidimo trasą, kurios ruožas eina pamiške ir per mišką, vėliau akis užgriebdavo kalnų restoraną „Tanzboden“, taigi buvo į ką orientuotis. O kitą nusileidimą, iškart žemyn, išmokome beveik atmintinai.
Be to, šis regionas lepina slidininkus šildomais keltuvų krėslais. Taigi, kol nusileisdavome, gaudavome pilnus akinius ir rankoves šlapio sniego. Pučiant stiprokam vėjui, kartais tai erzindavo. Bet ant šildomo keltuvo iškart atsigaudavome, nuleidę stiklo gaubtą.
Iš tiesų, vertas pagyrimų aptarnavimas. O jei jau gerokai sustirdavome, užsukdavome gurkštelėti karštos kakavos (su obuolių pyragu) ar karšto vyno (tėvai) į vieną iš jaukių kalnų restoranų.
Vakare, norėdami atgauti jėgas, važiuodavome automobiliu iki baseino St. Johanne. Gal ten ir nėra ypatingų atrakcijų, bet ramiai paplaukioti vidaus baseine, retkarčiais iškišant nosį ir į lauką, visai neblogai. Juolab kad regiono gyventojams ši pramoga – taip pat nemokama.
Konkursas. Pirmieji 10 Slidininkų blog'o autorių, atsiuntę tinkamus publikuoti straipsnius apie slidinėjimo kurortus, bus apdovanoti poriniais kvietimais į „Snow areną“. Paskubėkite, iliustruotus įspūdžius siųskite slides@15min.lt.
