Kelionę planuoti pradėjome dar rugsėjo mėnesį (pirmąsyk planuojantiems slidinėjimo keliones rekomenduojame pradėti tai daryti ne vėliau nei rugsėjį – tokiu būdu turėsite pakankamai platų gyvenamųjų vietų pasirinkimą už prieinamas kainas).
Ir patyrę, ir pradedantys
Kadangi kompanijoje buvo tiek patyrusių slidininkų, tiek į kalnus pirmąsyk važiuojančių naujokų, ieškojome slėnio, kuriame laiką smagiai praleisti galėtų visi. Kalnuose ne pirmus metus savo inventoriaus galimybių ribas bandantys ekstremalai organizuojantiesiems vis primindavo apie bekelių ir šlaitų būtinybę, o pirmąsyk į kalnus važiuojantys norėjo būti tikri, jog turės, kur pasipraktikuoti prieš leisdamiesi nuo pirmosios savo gyvenime raudonos trasos.
„Zillertal Arena“ buvo puikus kompromisas – slidinėjimo komplekse driekiasi 7 km juodųjų trasų, tarp kurių yra ir 78 proc. nuolydžio trasa puikiai tinkančiu „Harakiri“ pavadinimu, 99 km raudonų trasų, kurios tinka tiek pradedantiesiems, tiek patyrusiems slidininkams. Bei 33 km pakankamai nuožulnių trasų, skirtų pradedantiesiems.
Mūsų nutrūktgalviai ieškoję ekstremalių pojūčių taip pat kelionės laukė su nekantrumu – mat be šaunaus 3 ha ploto snow parko esančio 2020 m aukštyje, šalia „Zillertal Arena“ trasų esančios bekelės, miškai ir statūs šlaitai vietomis tampa tikrąja to žodžio prasme nepravažiuojamais kliūčių ruožais!
Didžioji kompanijos dalis į slėnį važiavo iš Vilniaus nuomotu devynviečiu mikroautobusu, o pats skridau į vos už valandos kelio esantį Insbruko oro uostą iš Londono.
Apie triukšmingus ar sumaištį keliančius kaimynus čia nebuvo net minties.
Vos atvykus į puikiai savo „Zillerpanorama“ pavadinimą pateisinantį kalnų namelį, kvapą užgniaužė įspūdingas slėnio vaizdas – nuo namo terasos atsivėrė nuostabi Cilertalio slėnio panorama.
Apie triukšmingus ar sumaištį keliančius kaimynus čia nebuvo net minties, jaukiai kalno šlaite įsikūrusį namuką supo ramybė ir malonūs pirmosiomis atvykimo minutėmis pasisveikinti išlindę kaimynai.
Kitą rytą susiruošėme ir išvykome „Zillertal Arena“ link. Kelionė slėnio serpantinais neprailgo – prie slidinėjimo komplekso buvome vos už dešimties minučių. Savo inventoriaus neturintys patraukė link netoli arenos esančio „InterSport“ slidinėjimo įrangos nuomos punkto, kur internetu buvome užsisakę kelis snieglenčių komplektus. Kainos čia tikrai nesikandžiojo – snieglentės komplekto nuoma 5 dienoms čia kainavo 100 Eur, o rezervuodami internetu dar ir simbolinę nuolaidą gavome.
Paslaugus personalas
Buvo labai smagu, jog ten dirbantis personalas nepatingėjo paieškoti ir kelis kartus pakeisti snieglentės batų, kol radome patogiausią variantą kiekvienam. Nepaisant vieno ar dviejų atvejų, kuomet teko nueiti iki vieno iš daugelio slidinėjimo komplekse esančių techninio aptarnavimo punktų paveržti draugo snieglentės apkausto, nuomotas inventorius puikiai tarnavo visos kelionės metu, nei vienas neturėjome jokių nusiskundimų, visi slidinėjome tikrai patogiai ir mėgavomės kiekvienu nusileidimu.
Jokių nusiskundimų, visi slidinėjome tikrai patogiai ir mėgavomės kiekvienu nusileidimu.
Keldavomės anksti
Kiekvieną rytą keldavomės pakankamai anksti su mintimi pirmieji užsikelti ant kalno viršaus ir pirmieji palikti savo vėžes nepriekaištingos kokybės kasnakt „šukuojamose“ trasose.
Pirmąjį rytą buvome šiek tiek sunerimę, kai išvydome pakankamai ilgą eilę prie gondolų, keliančių į slidinėjimo komplekso pradžią. Tačiau vos iš jų išlipę kalno viršuje mes likome beveik vieni. Čia sukurta infrastruktūra ir trasų išdėstymas puikiai paskirstė žmonių srautus. Nepamenu karto, kuomet būtų tekę laukti ilgiau nei penkias minutes prie keltuvo. Lygiai taip niekad neteko ir prisėdus laukti, kol būrys slidininkų pračiuoš, jog galėčiau per daug nesijaudindamas nusileisti ir pats. Trumpai tariant, arenos infrastruktūrai bei trasų kokybei – penkios auksinės žvaigždutės.
Po penkiolika minučių trukusios grupinės mankštos pirmąsyk užkilus į kalną būrys pasidalino į dvi dalis – pradedančiuosius ir patyrusius. Naujokai (didžiausias entuziastas mažiausiai pasitikintis savo jėgomis, ko gero, buvau aš...) su keliais labiau patyrusiais priešaky patraukė mėlynųjų trasų link, kur praleidome pirmąsias kelias valandas ir visi pagaliau ant snieglenčių stovėjome tikrai drąsiai – pradedantiesiems trasų bei ploto mokymuisi čia daugiau nei užtektinai. O jeigu kompanijoje neturite patyrusių, kurie galėtų pamokinti, čia visada galima rasti instruktorių, kuris geranoriškai paaiškins slidinėjimo pagrindus ir padės atsistoti ant kojų.
Arenos infrastruktūrai bei trasų kokybei – penkios auksinės žvaigždutės.
Tuo tarpu patyrusiems kalnų veteranams, kuriems azarto nebekelia raudonos ir juodos slidinėjimo trasos, čia taip pat bus ką veikti.
Mūsiškiai dienas leisdavo šalia trasų besidriekiančiose bekelėse, miškuose savo snieglentėmis ir slidėmis palikdami pavienius rėžius niekeno nepaliestuose sniego pataluose.
Jų nematydavom visą dieną, tačiau, galiausiai susitikę vakarais, išgirsdavome puikių istorijų apie naujai atrastus miškus, apleistas kalnų trobeles, nuo kurių stogų jiems teko šokinėti, neįveikiamus skardžius bei visad vienaip ar kitaip kalno papėdėje randamus keltuvus. Tiesa, kartą istorija buvo verčianti kiek labiau sunerimti – nuklydę trise bekelėmis ir miškais draugai galiausiai išvažiavo į slėnį esantį kitoje kalno pusėje toli nuo „Zillertal Arena“ slidinėjimo komplekso.
Pakeliui jie taip pat sutiko tos pačios bėdos ištiktą kitatautį (nepamenu žmogaus tautybės), kurio, pasirodo, jau kelis kartus ieškoti buvo pakilęs mūsų pramintas „medikopteris“. Laimei, prieš sutemstant jie rado kalnų trobelę, kurios terasoje vakaroję vietiniai gyventojai maloniai sutiko padėti ir ištiesę virvę nuo savo sniego motociklo partempė visus keturis nelaimėlius iki vieno pagrindinių „Zillertal Arena“ keltuvų, kur visus pasitiko beužsidarančio slidinėjimo komplekso darbuotojai.
Laimei, jokių nemalonumų apturėti neteko, tačiau šis įvykis privertė dar kartelį susimąstyti apie kalnuose esančius pavojus ir azarto užgožiamą riziką.
Po linksmų ir atpalaiduojančių vakarinių pasisėdėjimų apres-ski baruose, kurių miestelyje išties gausu, judėdavome savo jaukaus kalnų namelio link ir ten praleisdavome paskutines dienoje likusias kelias valandas vakarieniaudami ir besiruošdami kitos dienos slidinėjimui. Paskutinį vakarą anksčiau pajudėjome namų link, o ten nusigavę ėmėme ruoštis griausmingam vakarui Mayrhofeno miestelio klube – tikėjomės savo slidinėjimo kelionę pabaigti triukšmingai paskutines jėgas palikdami austriškoje šokių aikštelėje.
Klubas, į kurį buvome susiruošę, dūlėjo pustuštis.
Tačiau, mūsų nuostabai, klubas, į kurį buvome susiruošę, dūlėjo pustuštis. O vietinių paklausę, kas nutiko, buvome nukreipti į vietą, kuri priminė „Katpėdėlės“ gyvos muzikos vakarą. Buvo iš tiesų įdomu pamatyti kaimo turizmo sodybos interjeru papuošto klubo scenoje koncertuojančius penkiasdešimtmečius vietinius (iš žmonių entuziazmo galėčiau spėti, jog tai buvo vietinis AC/DC atitikmuo). Tačiau neilgai trukus vyrukai nulipo nuo scenos ir prasidėjo kiek labiau įprastas elektroninės muzikos šou ir šokiai ligi ryto!
Galiausiai, norėčiau pasinaudoti proga ir visos kompanijos vardu dar kartelį padėkoti mūsų pagrindinei slidinėjimo kelionių organizatorei Kamilei už visas jos pastangas ir laiką planuojant tai, kas, ko gero, visiems mums tapo šauniausia metų savaite!
Apibendrindamas norėčiau išskirti pagrindinius privalumus ir trūkumus, kuriuos asmeniškai įžvelgiau aš:
Privalumai
• Puiki infrastruktūra, kurios dėka slidinėjimo kompleksu gali naudotis daug žmonių, nesukdami galvos, jog teks laukti eilėse prie keltuvų ar lėčiau čiuožti nenorint sukelti avarinės situacijos nuokalnėje.
• Dėl trasų kiekio ir įvairovės Zillertal Arena puikiai tinka tiek patyrusiems, tiek pradedantiesiems slidininkams
• Cilertalio slėnis yra vos valandos atstumu traukiniu nuo Insbruko oro uosto, tad skrendant lėktuvu bus pakankamai patogu ten nusigauti.
• Zillertal Superskipass’as leidžia naudotis visais slėnyje esančiais slidinėjimo kompleksais: Hochzillertal – Hochfügen – Spieljoch, Zillertal Arena, Mayrhofner Bergbahnen, Ski – & Gletscherwelt Zillertal 3000. Bendras trasų ilgis – 506 km, o kai kurie šaltiniai internete Cilertalio slėnį tituluoja didžiausiu pasaulyje.
• Kurortas pakankamai brangus, kad čia nevažiuotų liaudies buduliais vadinami ramybės drumstėjai. Tad poilsiu čia pasimėgauti tikrai išeis.
Trūkumai
• Vėlgi, kurortas pakankamai brangus.
• Šis slėnis orientuotas į slidinėjimą, tad be to vieklos pasirinkimas nėra didelis. Slėnyje yra naktinė dešimties kilometrų rogučių trasa, bei amerikietiškų kalnelių ir bobslėjaus kombinaciją primenantis atrakcionas, o nedidelio miestelio centrą galima apeiti per kelias valandas.
• Jeigu ieškote triukšmingų klubų naktinėms šėlionėms, šis slėnis turbūt ne jums – slėnyje yra keli klubai, tačiau juose veiksmas šiek tiek kitoks, nei tikėtumėtės iš Lietuvai įprasto naktinio klubo.
Konkursas: pirmieji 10 skaitytojų, pasidalinę savo įspūdžiais iš slidinėjimo kurortų, bus apdovanoti poriniais kvietimais į „Snow areną“. Siųskite tekstą su nuotraukomis slides@15min.lt.
