Rašyk slidininkų „blogui“ ir laimėk PRIZUS.
Mes šį regioną nusprendėme „įvaldyti“ suvilioti pasakojimų apie nuostabius terminius baseinus. Nuraminti raumenis po aktyvios slidinėjimo dienos plaukiojant šiltame atviro baseino vandenyje ir dairantis į snieguotas viršūnes – kas gali būti maloniau...
Ramybę trikdo rusai
Gašteino slėnyje įsikūrę trys didesni miesteliai, kaip Austrijoje įprasta, giminingais pavadinimais – Dorfgasteinas, Bad Hofgasteinas ir Badgasteinas. Pastarojo simbolis – žiemą neužšąlantis krioklys, tad ir terminis baseinas bei SPA centras čia didžiulis. Trys valandos suaugusiam žmogui – 20 eurų. Kaina nepribloškianti, bet trokštantiems ramybės ten geriau neiti. Badgasteine karaliauja rusai. Nežinia kodėl, bet jie itin mėgsta vaikščioti dideliais būriais, garsiai šūkauti, komanduoti ir nuolat piktintis austriška tvarka. Mėgsta jie ir su per kraštus besiveržiančia energija turkštis vandenyje. Taip, lyg niekas kitas aplinkui neegzistuotų.
Nepalyginti ramiau kur kas mažesniame SPA centre Dorfgasteino miestelyje. Tik vienas patarimas – kuklūs žmonės gali pasijusti kiek nejaukiai, mat maudymosi kostiumai čia neegzistuoja. Ir visai nesvarbu, kokio tobulumo ar netobulumo tavo kūnas. Beje, tokia pati tvarka egzistuoja bet kurioje Vokietijos ar Austrijos pirtyje. Prižiūrėtojas griežtai lieps nusirengti, kitaip be ceremonijų išprašys lauk.
Svarbiausia – geras oras
Bet grįžkime prie pagrindinio tikslo – slidinėjimo. Kadangi teko pabuvoti ne viename Austrijos ir Italijos slidinėjimo regione, tai jau seniai padarėme išvadą – visur puiku, tik duok, Dieve, gero oro. Taip, kad visos septynios dienos būtų saulėtos ir ramios, per dešimtmetį trunkančią mūsų
 |
| A.Cibienės nuotr./Slidininkų blogas. Austrijos Gašteino slėnis |
slidinėjimo istoriją dar nepasitaikė. Bet džiugu, kad nebuvo ir taip, jog visą savaitę be paliovos verstų sniegą. Panašiai ir Gašteino slėnyje – sausio pradžioje iš septynių dienų trys buvo saulėtos, trys – apniukusios, o viena tokia, kad ojojoi...
Jau iš vakaro mūsų apartamentuose kabančio barometro rodyklė pradėjo pavojingai smigti žemyn. Šis prietaisas paprastai nemeluoja – oras subjurs. Rytas išaušo apsiniaukęs, netrukus pradėjo purkšti lietus, kalnų papėdėse naikinantis paskutinius sniego likučius. Bet lietuviai – atkaklūs ir drąsūs žmonės. Kas jiems tas purškiantis lietutis?
Šioks toks nerimas širdyje pradėjo kirbėti tik prie keltuvo. Kažkodėl kylančiųjų juo buvo kur kas mažiau nei besileidžiančiųjų žemyn. Ir visi jie žiūrėdami į mus tyliai krizeno.
Kalno viršūnėje lietus virto šlapiu sniegu. Tokiu gausiu, kad aplinkui mažai ką galėjai įžiūrėti. „Varom žemyn, – lietuviškai paragino staiga šalia išdygęs nepažįstamas vaikinukas, vilkintis „Audimo“ slidinėjimo kostiumą. – Pinigas juk sumokėtas. Ką – per daug turi?“
Varom, tai varom. Ir pinigo per daug neturiu. Tik ko tai kojos niekaip nepasisuka šlapio sniego pusnyse, o matomumas – nulinis. Leki nežinia kur – arba į tarpeklį, arba į tokį patį kamikadzę, kaip ir pats. Per vargus nusileidę (o tiksliau, nusivolioję) iki tarpinės keltuvo stotelės tvirtai apsisprendėme – gana. Pamynę išdidumą nusimovėme slides ir kalno papėdę pasiekėme tokiu pačiu būdu, kaip ir daugelis kitų slidininkų – keltuvu. Ir tyliai krizenome iš tų, kurie optimistiškai kilo į viršų.
Vietoje miestelių – ežerai
Tačiau diena nenuėjo veltui. Nuo Gašteino slėnio iki Zalcburgo – tik kiek daugiau nei pusšimtis kilometrų. Tad buvo puiki proga aplankyti šį gražų, nors ir brangoką miestą.
Kitos dienos tokių staigmenų nebepateikė, tad Gašteino slėnio trasas išmaišėme skersai ir išilgai, pasivaikščiojome virš tarpeklio kabančiu įspūdingu geležiniu tiltu.
Tiesa, rytais atrodydavo, kad oras ir vėl mūsų nenusiteikęs lepinti – tvyrodavo tirštas rūkas. Tačiau kylant į kalną maždaug viduryje jis išsisklaidydavo. Keistas įspūdis – kalno viršūnėje spigina saulė, o papėdėje įsikūręs miestelis paskendęs rūke. Atrodytų, lyg vietoje jo telkšo didelis ežeras.
Neatrastasis Flachau
Slidinėjimo regionas – milžiniškas, tad keltuvai septynioms dienoms vienam suaugusiam žmogui kainuoja irgi įspūdingą sumą – ne mažiau kaip 200 eurų. Tačiau su tokiu bilietu tau visos trasos atviros kone 30 kilometrų spinduliu – tik turėk entuziazmo palėkti automobiliu iki kitų slidinėjimo kurortų (vadinamieji ski busai taip toli nekursuoja).
Mes per savaitę dar spėjome aplėkti tokius šalia Gašteino slėnio įsikūrusius slidinėjimo kurortus, kaip Alpendorfas (keltuvai – ne pirmos jaunystės), Vagrainas (jį galima slidinėjimo trasomis pasiekti iš Alpendorfo) ir Flachau.
Pastarasis ypač sužavėjo. Aukščiausios kokybės trasos, nuo naujumo net blizgantys keltuvai šildomomis sėdynėmis, ypač jaukios užeigos ir... vos vienas kitas rusas. Ir tie kultūringi – nei šūkauja, nei ant austrų burnoja. Žodžiu, toks dar mažai kam žinomas slidinėjimo kampelis. Nuoširdžiai siūlau jį atrasti.
 |
| Slidininkų BLOG'gas |
