Pirmoji patirtis: po 15-os minučių grąžino snieglentę
„Kažkada tėvai mane nusivežė į Latviją pabandyti pačiuožinėti slidėmis. Ten
pirmą kartą pabandžiau čiuožti ir su snieglente. Tačiau instruktorius tik paėmė pinigus ir nieko nemokė. Davė snieglentę, ir sako: „Bandyk!“. Per 15 minučių nukritau gal 30 kartų ir snieglentę grąžinau į nuomos punktą. Sakiau: „Ačiū, nebereikia“. Atrodė, kad tiesiog man tai neskirta. Praėjo penkeri metai, o atmintyje išliko tik du įspūdžiai: skauda“ ir „labai sudėtinga“, – pirmąją patirtį prisimena P. Gvildys.
Net gėrėdamasis draugų nuotraukomis socialiniame tinkle Paulius galvojo, jog pats niekada neišmoks čiuožti.
„Būtų įdomu, jei pradedantieji kada nors nufilmuotų save čiuožiant. Tada geriau suvoktum kaip sekasi tiems, kurie pirmą kartą tai išbando. Bet nuotraukos: „Eei, aš ant kalno!“ Ir po valandos: „Eeei, aš ligoninėj!“ pasiryžimo nesustiprina“, – sakė fotografas.
Jis pats labai bijojo susilaužyti ar kitaip susitraumuoti rankas: juk jos fotografui – tokios pat svarbios, kaip ir fotoaparatas.
Pradžia: pasirinktu instruktoriumi turi pasitikėti
„Pažadėjau sau, jog nuo Naujųjų metų imsiuosi naujų veiklų ir keisiu savo gyvenimą. Pradėjau lankyti jogą. Netgi galvoju, galbūt joga nuvedė iki snieglentės? Jogoje mokoma tos vidinės pusiausvyros, balanso, nusiteikimo. Užsinori kažką padaryti dėl savęs, ne vien dėl kitų“, – sako P.Gvildys.
Fotografas šiek tiek pažinojo vieną iš Liepkalnio slidinėjimo instruktorių – Irmantą Vievesį.
„Atidėliojau: tai per karšta, tai per šalta, tai laiko nėra. Ir galiausiai pasiryžau. Net nežinau, ar čia pats tiek pasikeičiau, ar patekau į gero instruktoriaus rankas, bet per visą treniruotę nė karto nekritau taip, kad skaudėtų“, – prisimena P.Gvildys.
Fotografui asmeninis santykis su jį mokančiu instruktoriumi buvo labai svarbus.
„Turi labai pasitikėti tuo žmogumi, pavyzdžiui, tiek, kad patikėtum jam savo vaiką išmokyti vaikščioti“, – palygina P.Gvildys. Jis buvo nustebintas, kaip paprastai instruktorius paaiškino, kaip atsistoti ant lentos, kaip ją paimti, kaip nučiuožti iki keltuvo.
„Atrodo, ką čia, negi nemokėsi iki keltuvo nučiuožti? Bet paaiškina, kur ranką dėt, kada koją kelt, kada jau stipriau įsikibti, o kada – paleisti. Ir iškart paprasčiau, maloniau“, – sako pašnekovas.
Nors ir drebančiomis kojomis, P. Gvildys teigė šalia instruktoriaus jautęsis daug drąsiau. I. Vievesis stebėjo ir pataisydavo kiekvieną pradedančio snieglentininko judesį.
„Jis nori mane užmušti!“
Fotografas mokėsi nusileisti snieglente vadinamajame „varlinyke“ apie valandą, tuomet kartu su instruktoriumi nuėjo užkąsti į kavinę.
„Tuomet jis sako: „Eisim dabar jau ant rimtesnio kalno“. Sakau: „Tu juokauji?! Juk aš vos prieš valandą pirmąkart ant snieglentės atsistojau! Tikrai pagalvojau, kad jis nori mane užmušti“, – prisimena fotografas.
Mėlynoji trasa ir vaizdas nuo viršukalnės iš pradžių Pauliui pašiaušė visus plaukus. Tačiau instruktorius čiuožė šalia, paragindamas, į kurią pusę sukti, kada stabdyti.
„Kokius tris kartus nusileidome nuo didelio kalno kartu. Tada jis paliko mane, nes turėjo kitą mokinį. Aš dar kokius 10 kartų nusileidau. Ir nė karto nenukritau! Čiuožiau vis greičiau, galėjau ir šiek tiek pasisukioti. Niekada negalvojau, kad taip mokėsiu taip čiuožti vos po valandos treniruotės! Paniška baimė virto kaifu!“ – stebėjosi P. Gvildys.
Pašnekovas sako, jog mokantis naujų įgūdžių ant kalno, svarbiausi du dalykai: visiškai pasitikėti instruktoriumi ir ieškoti kūno pusiausvyros. P. Gvildys įsitikinęs, jog čia jam padėjo jau gerą mėnesį lankomos jogos treniruotės. Beje, jis pastebėjo, jog dauguma patyrusių slidininkų, snieglentininkų, kaituotojų taip pat derina ekstremalų sportą su joga.
„Pyktis visuomet gyvenime tęsiasi ilgiau, nei džiaugsmas. Jei būtų nepatikę, instruktorius būtų rėkęs ar panašiai, turbūt būčiau burbėjęs visą savaitę. Todėl dėkoju instruktoriui už tą atrastą nedidelį, bet įkvepiantį džiaugsmą – it trumpą vaivorykštę, praskaidrinusią dieną. Ketinu kitą savaitę sugrįžti ir pasimokyti vėl“, – žada P.Gvildys.
