Rašinių konkurso taisyklės: kokių rašinių autoriai varžysis dėl „Snow arenos“ prizo.
„Facebook“ grupė „Slidininkų rojus“. Prisijunkite.
Val di Fassa – Dolomitinių Alpių centre esantis regionas, kurį sudaro 7 kurortai (Moena, Soraga, Vigo, Pozza di Fassa, Mazzin, Campitello di Fassa, Canazei), slidinėjimo zona nuo 1200 iki 2650 m, o bendras trasų ilgis – 120 km.
Mūsų tikslas – Pozza di Fassa, į jį dviese keliaujame automobiliu. Priežastys net kelios:
1. Įranga – jokio malonumo tampytis ją iš oro uosto, į oro uostą.
2. Skrydis – paskutiniu metu tenka susidurti su jų vėlavimu (praėjusių metų slidinėjimas baigėsi 24 valandų kelione lėktuvu iš Veronos į Vilnių – skrydžio atšaukimas, 2 nukėlimai ir t.t.).
3. Automobilis – aplinkiniai miesteliai, kitos trasos – tiesiog privalo būti aplankyti.
4. Drabužiai – dar viena suknelė, dar vieni batai ir dar vieni, ir dar, dar – galiu krautis nors ir visą spintą!
Turiu prisipažinti, automobiliu tokį atstumą važiuoju pirmą kartą. Visuomet sakiau, kad lėktuvas ir tik lėktuvas yra mano atostogų pradžios ir pabaigos palydovas, bet ne šį kartą. Kadangi tenka priimti situaciją tokią, kokia ji yra, tereikia keisti požiūrį – automobiliu keliauti ir gali būti labai smagu. Ir tikrai buvo!
Kaip ir didžioji dalis tautiečių, keliaujančių šia transporto priemone, stojame nakvynei tarpinėje stotelėje – mūsiškė Čekijoje. Važiuojam, važiuojam ir štai Pozza di Fassa. Atvykome tokiu metu, kai Kalėdų atostogos vietiniams jau pasibaigusios, tad žmonių mažai, viešbučių kainos džiuginančios.
Eurai:
1. Viešbutis – 630 eurų dviems su pusryčiais ir vakariene.
2. Slidinėjimo pasai – 236 eurų asmeniui, perkame „Dolomiti Superski“ (turint jį gali čiuožti net 1200 km 12 slidinėjimo kurortų), paprastas apie 220 eurų.
3. Valanda su instruktoriumi – 38 eurai.
4. Tradicinis guliašas kalnų kavinėje – nuo 4 iki 12 eurų, priklauso nuo slidinėjimo kurorto ir išorinio bei vidinio kavinės grožio.
Gyvenime nemaniau, kad gali taaaaip skaudėti raumenis, bet tiems, kurie nori pagerinti savo čiuožimo techniką, vienareikšmiškai rekomenduoju bent valandą pasimokyti su instruktoriumi.
Slidinėjimas. Man – nedaug patirties turinčiai, dar tik pradedančiai slidininkei pirmas dvi dienas padeda instruktorius Lorenzo. Gyvenime nemaniau, kad gali taaaaip skaudėti raumenis, bet tiems, kurie nori pagerinti savo čiuožimo techniką, vienareikšmiškai rekomenduoju bent valandą pasimokyti su instruktoriumi.
Šaunusis Lorenzo ne tik išaiškino ir dar kartą priminė, kad darant posūkius turi pavirsti „bananu“ (nes banano forma tobuliausia gamtoje ir taip oro pasipriešinimas yra mažiausias), bet ir tikrąja šio žodžio prasme mane supažindino su šviežiu sniegu. Pirmą kartą čiuožiau už trasos ir tikrai žinau, kad kito slidinėjimo metu mokysiuosi su instruktoriumi kaip čiuožti techniškai ir saugiai puriu ir dar niekeno neliestu sniegu.
Lorenzo kaip ir vaikinas, sutiktas parduotuvėje, rekomendavo išvykti iš Pozza di Fassa ir išbandyti Pampeago trasas. Tiek aš – pradedančioji, tiek draugas – labai patyręs slidininkas, turime čia ką nuveikti. Bendras trasų ilgis 41 km, 1 trasa pradedantiesiams, 11 vidutiniokams, 17 patyrusiems ir 7 ekspertams skirtos trasos. Vienareikšmikškai sutarėme, kad čia dar būtinai sugrįšime. Trasos iki pat 16 val. idealios, žmonių mažai, vaizdas pasiliekantis atmintyje ilgam. Į Pampeago sugrįžti nusprendėme jau kitą dieną, bet šį kartą į čia atčiuožėm iš netoliese esančio Predazzo. Įspūdžiai tik patys geriausi, kaulai sveiki, nuovargį nugali noras čiuožti.
Trasos iki pat 16 val. idealios, žmonių mažai, vaizdas pasiliekantis atmintyje ilgam.
Paskutinę dieną aplankėme Vigo, į kurį tik pakilus akis į akį susidūrėme su rūku, bet ir tokiomis oro sąlygomis čiuožti be galo smagu, o galvoje vis dar skamba per pamokas girdėti nurodymai – rankomis nesimosikuoti kaip irklais, posūkyje virsti bananu, nesikraipyti į visas puses ir leidžiantis greitai įsivaizduoti, kad žiūri pro langelį. Ir pro langelį žiūrėjau, ir bananu virtau, kad ir kaip juokingai tai skambėtų, ir džiaugiamės siauromis, labai vingiuotomis mėlynomis trasomis. Vienintelis Vigo minusas tas, jog nusileidus viena iš trasų turi nusiimti slides, pereiti gatvę ir vėl jas užsidėti prieš sėdant ant keltuvo.
Et... mielai būtume likę ir slidinėję iki pat pavasario, bet kažin ar direktoriui tai atrodytų pakankamai pateisinama priežastis – juk niekaip negalėčiau prisipažinti, kad dabar bandau įsijausti į banano vaidmenį ir paleistom kasom leidžiuosi nuo kalno. Teko grįžti į savo kūną, susipakuoti naujus, Bolzano miestelyje pirktus, batukus su dar keletu naujų garderobo detalių ir keliauti namo. Į Lietuvą... kur nei sniego, nei saulės, nei šypsenų, o ir batukai spintoje guli ir laukia pavasario.
