Taigi šiemet kartu su drauge nusprendėme pirmąjį kartą išvykti slidinėti į kalnus. Nors Lietuvoje slidinėjau jau keletą metų, bet tikru slidinėjimu to nepavadinčiau – Anykščių Kalita tapo antraisiais namais, bet šis kalnelis niekad nebuvo didelis iššūkis.
Anykščių Kalita tapo antraisiais namais, bet šis kalnelis niekad nebuvo didelis iššūkis.
Kadangi daug patirties kalnuose neturėjome (teisingiau, be Anykščių – jokios), nusprendėme nepersistengti ir slidinėjimo kurortą išsirinkome gan atsitiktinai.
Nors pirmasis reikalavimas buvo „kurortas su daug jaunimo, slidinėjimas dieną, karštas vynas ir karšti vyrai vakare“, greit jį nustelbė finansiniai klausimai. Atsižvelgdamos į studento finansinę situaciją ir slidinėjimo gebėjimus pasirinkome slidinėjimo kurortą Čekijoje.
Į kalnus nesiskubinome
Kaip tikros nepatyrusios turistės, ketindamos slidinėti dvi dienas, pakeliui į Čekiją aplankėme kitas gražias vietas, stojome kavos ir tikrai nesiskubinome. Aišku, už šią klaidą susimokėjome – į Harrachovą atvykome popiet, įsikūrėme viešbutyje. Bet patraukusios slidinėti, sužinojome, kad trasos atidarytos tik iki 4 valandos vakaro, o vakarinis slidinėjimas dėl sniego trūkumo atšauktas.
Nusivylėme, bet per daug neliūdėjome. Šiek tiek pykome ant savęs ir savo naivumo, bet nusprendėme nepasiduoti šiems jausmams ir pasidžiaugti čekiškais malonumais. Pirmiausia simboliškai išbandėme čekišką žolelių gėrimą.
Žolelių skoniui vis dar skalaujant burnas, nukeliavome į viešbučio kavinę. Nustebome, kad viduje, nors ir esant daugybei ženklų, aiškiai draudžiančių rūkyti, klientai nesikuklindami traukė dūmą. Nepaisant tvyrančio tvaiko, skaniai ir pigiai pavakarieniavome. Po vakarienės, nekreipdamos dėmesio į lauke spaudžiantį 17 laipsnių šaltį, patraukėme susipažinti su naktiniu Harachovo gyvenimu.
Nepaisant tvyrančio tvaiko, skaniai ir pigiai pavakarieniavome.
Nors miestelis tikrai nestebino savo dydžiu ir turistų gausa, bet kur pasėdėti šeštadienio vakarą suradome. Jaukiame restorane, paklausę draugiško barmeno rekomendacijų, išbandėme keletą kitų čekiškų patiekalų ir gėrimų.
Kainos nesikandžiojo, žmonės atrodė malonūs, o atmosfera tikrai neliūdino. Po keleto valandų, ignoravusios dėmesio antplūdį, mandagiai atsakiusios barmeno kvietimo prisijungti prie linksmuolių netoliese vykstančiame vakarėlyje, grįžome į viešbutį – norėjome gerai išsimiegoti prieš didžiąją slidinėjimo dieną.
Nustebino kokybė
Sekmadienį prabudę anksti ryte ir papusryčiavę patraukėme į slidžių nuomos punktą. Buvome maloniai nustebintos įrangos kokybės – už vos 10 eurų per dieną nesitikėjome gauti gana naujos įrangos. Beje, greta nuomos punkto taip pat įsigijome čekiškų kronų – valiutos keitimo kursas buvo daug palankesnis, nei vos įvažiavus į Čekiją.
Pasiruošusios slidinėti įsigijome keltuvo bilietus. Pradžiai apsiribojome bilietu trims pasikėlimams, nors ten taip pat galima nusipirkti visos dienos, ar kelių valandų bilietus. Patraukusios į eilę prie keltuvo vėl neišvengėme kuriozų. Niekad nesikėlę tokio tipo keltuvais, sugebėjome prisidaryti gėdos.
Niekad nesikėlę tokio tipo keltuvais, sugebėjome prisidaryti gėdos.
Draugė stovėjo prie vartelių, kurie atsidaro tam tikrais laiko intervalais, kad praleistų slidininkus. Netikėtai, vos spėjus sumirksėti, judantis takelis pagavo jos slides, pertempė vargšę merginą per vartelius, o atvažiuojanti sėdynė tiesiog palindo po ja.
Stovėdama stebėjau, kaip mano draugė ant atvažiavusios sėdynės išsitiesia lyg ant sofos, o priekyje stovėjusi moteris užgriūna ant mano draugės. Vėliau teko išgirsti ir istorijos tęsinį – draugei pradėjus atsiprašinėti porelės, kuri lyg domino sugriuvo ant mano draugės, akivaizdžiai anglų kalba nešnekantys turistai tiesiog paplojo. Iškalbingiau už tūkstančius žodžių.
Pati kelionė neabejotinai buvo įspūdinga, bet slidinėjimas didelio įspūdžio nepaliko. Nors su Anykščių kalnu Harrachovo nėra ko lyginti jau vien dėl trasų gausos ir ilgio, bet pati trasa buvo apledėjusi, o sniego patrankos purškė sniegą pračiuožiantiems slidininkams tiesiai į veidus. Nepaisant to, slidinėti buvo smagu, o ir pargriuvus turistai ištiesdavo rankas.
Apibendrinant kelionę, kitiems „pirmam kartui“ taip pat rekomenduočiau rinktis Čekijos kurortus – nedidelės kainos, didelių iššūkių nekeliantys kalnai ir nedidelis atstumas nuo Lietuvos.
Beje, prieš važiuojant siūlyčiau pasitikrinti savo kalbų žinias – sutikome vos keletą angliškai kalbančių žmonių, tad teko gerokai palaužyti liežuvius bandant savo vokiečių ir rusų kalbų žinias.
