Rašyk Slidininkų blog'ui el. paštu slides@15min.lt ir laimėk „Snow arenos“ nei „Luklos“ prizus.
Kelionės tikslas – Lazeshchyna kaimas
Prisiskaitę milijonus atsiliepimų, patarimų, nuomonių ir grasinimų, antrąją Kalėdų dieną skyrėme tūkstančio kilometrų kelionei iš Kauno į Ukrainos kaimą Lazeshchyna. Slidės supakuotos, antis nuo šventinio stalo nugvelbta, kompanija pati linksmiausia – ko daugiau ir bereikia?
Lenkijos kaimus kertame labai greitai. Pasirinkome dėkingą laiką bei maršrutą (Kaunas-Baltstogė-Liublinas), tad Ukrainos pasienį privažiuojame šiek tiek po vidurdienio. Čia juoką kelia susireikšminę pasieniečiai. Šimtus kartų prašo atrakinti-užrakinti stogo bagažinę, penkiese suka ratus aplink mašiną, o langelius, kur pateikiami pasai, uždaro ir atsidaro kada nori. Nepaisant to, ilgai laukti netenka – 20 minučių, ir mūsų ketveriukė jau Ukrainos pusėje (toliau kelionė tęsiasi Lvovo ir Ivano-Frankovsko kryptimi). Smagu, kad perspėjimai apie septyniolikos valandų eilę liko tik iliuzija.
Pirmiausia puikiai nuteikia „Lidl“ parduotuvės filialas „Litr“. Apmaudu, kad negalim patikrinti, kas viduje – jis uždarytas. Po to visi pradedam akylai stebėti kelią: dardantys arklių tempiami vežimaičiai pažymėti numeriais, bet nekelia pasitikėjimo, o duobių gausa ir gilumas žadina skausmą nuo smegenų iki kojų pirščiukų. Nors 300 kilometrų nuo pasienio važiavome bene 7 valandas ir kaimą pasiekėme sutemus, vakarienė pas Halyną nebuvo pravėsusi.
Gyvenimas pas tariamą bobutę
Ukrainiečiai turi įprotį palikti atidarytas pirmąsias laukujes duris tuomet, kai kažko laukia. Mus pasitiko ne tik pravertos durys, bet ir išskėstos rankos. Iš pokalbio telefonu maniau, kad tai bus pagyvenusi moteriškė. Kiek jaudinausi dėl apmokėto avanso, tačiau mano ausis klydo – Halyna ir Ivanas jauni, įdomūs, šilti žmonės. Visos viešnagės metu jie buvo mūsų maitintojai, vakarinių pokalbių prie židinio entuziastai, slidinėjimo inventoriaus džiovintojai, originalūs gidai, pirties kūrentojai ir galų gale nuoširdi kompanija Naujųjų metų vakarui.
Po kelionės mašinos žibintai, priekinis stiklas ir tuo pačiu mūsų akys jau buvo užneštos purvu bei nuovargiu, tad nieko aplink daugiau ir nematėme. Atvykę patamsėje ieškojome internetinėse nuotraukose užfiksuoto geltono namo – realybėje jis atrodė taip pat puikiai. O rytą, vos tik prašvitus, magėjo iškišti galvą pro veliuksą: aplink vien bakūžės samanotos, apgriuvę priestatai, sukrypę medinukai, šiukšlės, arkliai, vištos ir kitokie ypatingi vaizdeliai. Supratau: neklydome pasirinkę gyventi šeimoje, o šitas namas – Lazeshchyna kaimo pažiba. Septynių dienų viešnagė su maitinimu kainavo tik 500 Lt asmeniui, argi įmanoma rasti pigiau ir patogiau?
Apie namo statybas, fasado tvarkymą, paskolos dydį šeimininkai pasakojo iš širdies. Stebino ideali tvarka, iš Čekijos atvežtos naujovės, originalūs sprendimai. Priestate pirtelę įrengė pats Ivanas – santechnikas iš prigimties taip išraizgė vamzdžius, kad jie ne tik vandenį šildė, bet dar ir šildomoms priepirčio grindims užteko. Pagirsiu ne tik puikius sumanymus, bet ir sutuoktinių vaišingumą (kaitinantis pirtelėje, priklauso pinta alaus, kurios atsisakydavom, nes ruošdavom skrandžius vakarienei).
Naminis maistas
Ukrainietiška virtuvė savaip pranoksta ir itališkus gurmanų patiekalus, ir prancūziškus skanumynus. Ko trenktis į tas Alpes? Karpatai: čia viskas natūralu, sveika, tikra.
Kas vakarą mėgaudavomės didžiuliu dubeniu karštos sriubos: ukrainietiški barščiai, grybienė, sultinys su kukulaičiais ar daržovėmis, kitoks karštas skystimas. Įmantriausi mums pasirodė bulviniai blynai, įdaryti keptu kiaušiniu arba kiaulienos kepsniukai, apkepti raugintais kopūstais ir makarono lukštu. Pusryčiams ragavome
Akvilės L. nuotr./Prekybos centras Bukovelyje. |
ne tik koldūnų, blynelių, virtinukų, bet ir jų tradicinės putrės – tai varškės, manų, miltų mišinys, plaukiojantis svieste. Šeimininkai pabrėžė, kad po jos jausimės sotūs visą dieną. Dievaži, tikrai nenorėjom valgyt po tokios dozės riebalų. Bet ką jau spardytis, vakarais viską suvirškindavo Halynos ir Ivano gamintas naminis vynelis iš Karpatų kalnuose augančių uogų (taip ir nesupratome kokių). Jis mus greitai suvystydavo: net tie, kurie nekalba rusiškai – imdavo ir prašnekdavo. Spręskite patys: vaišinami buvom ne patiekalais, o stalais (šaltų stalas, karštų stalas, saldus stalas).
Visa tiesa apie slidinėjimą
Nuo Lazeshchyna kaimelio iki Bukovelio driekiasi 12-kos kilometrų naujai išlietas asfaltas. Vienas malonumas išvengti duobių ir greit pasiekti tikslą.
Pirmąją dieną kurorte gąsdino slidininkų knibždėlynas. Atrodė, kad ten verda uždaras gyvenimas. Radę daugiaaukštę nemokamą automobilių stovėjimo aikštelę, pasilikom savo amuniciją ir keliavom ieškoti informacijos. Maloni centro darbuotoja apie kurortą pasakojo visom kalbom, išdalino žemėlapius, pabraukė trasas, kurios neveikia, supažindino su tvarka. Tądien sėkmingai perpirkom naudotus ski-pasus, o po to nusprendėm neriboti savo galimybių – nusipirkom bilietą trims dienoms. Už jį kiekvienas mokėjome po 1000 grivinų (kiek daugiau nei 300 litų). Kasdien startuodavom apie 10 ryto, finišą pasiekdavome apie 7 valandą vakaro. Taip prabėgo keturios slidinėjimo dienos. Paskaičiavome, kad tokiu būdu sutaupome.
Bukovelio trasos puikiai įrengtos, gerai prižiūrimos. Sniegas purus, jį nuolat atnaujindavo purkštuvais, greideriuodavo. Tik dienos pabaigoje kur ne kur susiformuodavo kupstai ir ledas, bet taip juk būna kiekviename kurorte. Kalbant apie trasų pasirinkimą, pradedantiesiems jis gal kiek menkas, tačiau raudonų ir juodų trasų mūsų vyriškiams pakako. Tiesa, ne visos buvo veikiančios: iš viso 3 mėlynos, 20 raudonų ir viena juoda. Keltuvai taip pat tvarkingi, keletas jų net su šildomomis sėdynėmis. Pakilti iki viršaus galima iki 4-tos valandos popiet, vėliau likdavo tik kelios apšviestos trasos ir jų keltuvai veikdavo iki 20 ar 21 valandos vakaro.
Priminimas – šalmai Bukovelyje privalomi. Taip ukrainiečiai platina žinutę – mūsų kurortas saugus! O slidžių nuoma nebuvome susidomėję, bet jų kaina pačiame kurorte kiek didesnė, negu pakelės punktuose. Ir kokybė, pasak sutiktų keliautojų, ne ideali. Papildomai teko nuomoti vieną porą slidžių, už jas mokėjome 60 grivinų dienai (t.y. apie 20 litų).
Slidinėjimo kultūrą drąsiai vertinčiau devyniais balais, bet saugumą – tik penkiais.
Sportas ant slidžių įgavo saldaus prieskonio, nes visas dienas mus lepino saulutė. Dienomis daugiausiai šaldavo iki 10 laipsnių, tad slidinėti ar maklinėti po kurortą buvo pats tas. Retsykiais į trasą išbėgdavo koks vietinis šunelis ir primindavo, kad nežiopsotume (tik baltus būdavo sunkiau pastebėti, tad ir Jūs būkite budrūs). Raudonai pasipuošę instruktoriai nebimbinėjo: ir pakalnėse, ir trasose vinguriuodavo su savo mokinukų virtine.
Gelbėtojai akylai stebėdavo ir reaguodavo, jei kas išslysdavo iš tako. Ne visur trasų šonuose buvo užtemptas tinklas ir sumontuotos apsaugos. Kai per mano slides pašėlusiu greičiu pračiuožė bebaimis slidininkas, greit praradau pusiausvyrą ir skridau tiesiai nuo skardžio. Laimei, eglutės sulaikė, slides surinko operatyvi pagalba ir aš vėl leidausi žemyn savo raudonaisiais Salomon‘ais. Taigi slidinėjimo kultūrą drąsiai vertinčiau devyniais balais, bet saugumą – tik penkiais.
Su kompanione išbandėm ne tik visus mėlynuosius vingius (vėliau netgi įsigudrinome sukti aštuonių kilometrų ratą nuo 14-to keltuvo iki 7-tojo), bet ir viršukalnių bariukus. O jau tas „Karpatsky konjak“...
Palikusios vyrišką kompaniją ant raudonųjų ir juodųjų atbrailų, pasitikdavome juos tik 7 valandą vakaro. Ir tai jau
Akvilės L. nuotr./Juoda trasa Bukovelyje. |
nusileisdavo neatpažįstamai pasikeitę: matyt oras aukščiau pakilus į smegenis pripumpuodavo ukrainietiško tonuso. Stebuklinga Endomondo programėlė telefone registravo vaikinų greičius: pirmosiomis dienomis aikčiojo išvystę 60 km/h greitį, paskui rezultatai didėjo ir rekordu laikėm užfiksuotą 82 km/h greitį. Smagu, kad visos kūno dalys vietoje, o smegenys prisotinti adrenalino.
Vistik keturių dienų slidinėjimo pakako. Kojos jau ne taip klausė, raumenukus diegė, kūnas nereagavo į išorės dirgiklius. Paskutinę metų dieną mąstėme apie poilsį.
Pikantiškas turgelis ir kitos vietinės įdomybės
Kaip tarėm, taip ir padarėm – gruodžio 31 d. nusprendėm neslidinėti. Tądien prigužėjo be galo daug naujųjų rusų su brangiausiais džipais, o rusiškos slidinėjimo mados aštrumas graužė akis: pradedant swarovski inkrustuotais akiniais ir baigiant įmantrių aukštakulnių bei atlasinių slidinėjimo kelnių deriniu. Be to, tądien policija kas dešimt kilometrų stabdė visus automobilius, liepė pūsti į alkoholio matuoklį, nerodė rezultato ir iškart prašė mokėti 500 grivinų (apie 200 Lt). Deja, kaip pastabdyti išsisukdavome mes – istorija nutyli.
Nuvykom į didesnį miestelį pavadinimu Dolyna. Smalsumo vedini su vietinių banga įplaukėme į turgų, ten vyko pats prekybos įkarštis. Auksu, sidabru blizgančios girliandos ir iš šakų atvirkščiai surištos eglutės turėjo didžiausią paklausą. Aplink malėsi bobutė, siūlanti naminę jos grietinę ragauti tiesiog šaukštais.
Ant šlapio grindinio paklota polietileno plėvelė, nukrauta grybais, vaisiais, džiovintom žolėm, pupelėm bei kitokiom gėrybėm. Kai kur pirkėjų laukė nupešta višta ar kalakutas, kaklą netyčiom panarinęs į balą, atvirai lauke supilti šaldyti koldūnai, šaldytos krabų lazdelės (tik jie, savaime suprantama, jau tapo šildytais).
Įkišome nosį į mėsos turgų po stogeliu: jokių šaldytuvų, krauju nutepliotas stalas ir išmėtyti mėsos gabalai, aplink kuriuos zuja alkani šunyčiai. Mostelėjom ranka, nusipirkom iš turgelio chalvos ir apsalusiom širdim toliau apžiūrinėjome miestuką. Mūsų rekomendacijos – paplanuoti daugiau laiko bet kokiam važiavimui mašina, apžiūrėti krioklius kalnuose, išvažiavus už miesto paieškoti merino ar avių vilnos pledukų. Tik nepamirškite, kad ukrainiečiai nemėgsta derėtis.
Galvoje iki šiol mainosi ekstremaliai karšti slidinėjimo potyriai, nuoširdus ukrainiečių temperamentas ir tamsioji šalies pusė – nešvara, kyšininkavimas, smegduobės. Sulipdžius visa tai, atitinkamai galime nupiešti Bukovelio trasas: raudoną, mėlyną ir juodą. Štai tokia margaspalvė ta Ukraina, į kurią vis tiek norėtųsi sugrįžti.
Maršrutas atgal (geresnis kelias).
Kelionės išlaidos: 1300 Lt/asm. (apgyvendinimas, maitinimas, kuras, slidinėjimo pasai, keletas suvenyrų). Jeigu būtų ne sezonas, sumą galima dalinti perpus.