Rašyk slidininkų rubrikai ir laimėk PRIZUS. Rašinius siųsk slides@15min.lt.
Na o trečiąjį slidinėjimo sezoną nusprendėme, kad patys ant slidžių jau stovime beveik stabiliai, atėjo laikas vežtis kartu devynmetį sūnų ir ieškotis visiems trims tinkančio kurorto.
Kelionės tikslą labai siaurino finansiniai ir laiko apribojimai. Pagrindiniais kriterijais renkantis kurortą buvo šie: netolimas, per dieną įveikiamas atstumas; nedidelė kaina; kurortas, kuriame būtų nedaug žmonių ir neilgos eilės pie keltuvų (po Lenkijos nebesinorėjo daugiau stovėti po 15-20 minučių eilėse), gera sniego kokybė; įvairaus lygio trasos, tinkamos tiek pradedančiajam ar
 |
| Vaivos Eidukaitytės-Storastienės nuotr./Slidinėjimas Čekijoje, Rokytnice. Apartamentai |
vaikui, tiek - labiau pažengusiam. Apibendrinant, reikalavimai visai nekuklūs: ir gerai, ir nebrangiai. Bendraujant viename internetiniame mamų forume, sulaukiau itin palankaus atsiliepimo apie Rokytnice regioną Čekijoje – beje, tai buvo vienintelė informacija visame lietuviškame internete. Net slidinėjimui (!) skirtame tinklapyje apie šį regioną nepateikta visiškai jokios informacijos, tik keli skurdūs skaičiukai apie bendrą trasų ilgį. Taigi buvo nuspręsta – surizikuojam, važiuojam į Rokytnice.
Antras etapas – būsto ieškojimas. Kadangi viskas vyko ekspromtu ir laiko iki kelionės buvo likę visai nedaug, didžioji dalis šalia trasų esančių apartamentų ar viešbutukų jau buvo užsakyti, o likę – mums šiek tiek brangoki. Begooglinant pavyko rasti vieną simpatiškai atrodžiusį variantą – privatus apgyvendinimas name, romantiškai skambančiame kaimelyje Paseky nad Jizerou (išvertus, „Aviliai prie ežero“) apie 6 km iki Rokytnice. Su šeimininke bendravome per goole vertėją čekiškai, nebuvo paprasta, bet vis tik galiausiai pavyko susikalbėti, pervesti avansą ir patvirtinti užsakymą.
Planuojantiems kelionę į šį regioną, patarčiau išsiaiškinti, ar nebus reikalingos gandinės ant ratų. Mums jų neprireikė, bet kai kurie viešbučiai susirašinėjant el.paštu painformavo, kad norint juos pasiekti, grandinių reikės.
Ankstyvą sausio rytą, apie pusę penkių, susimetėm į savo golfiuką inventorių, kitus daiktus bei snūduriuojantį vaiką, ir pajudėjom išsvajotų trasų link. Apie 21 val buvome vietoje. Kaimelis mus pasitiko tikru žiemos pasakos vaizdu – didesnės už suaugusį žmogų pusnys, storom baltom kepurėm pasipuošę nameliukai, iš po sniego kyšančios eglučių viršūnės ir įspūdingo dydžio varvekliai, nutįse nuo stogų. Kaip paaiškėjo, Paseky nad Jizerou buvo ne tik gražus, bet ir mįslingai painus kaimelis. Reikalingos gatvės nepavyko surasti net mūsų GPS įrangai. Sukom ratus, vis sustodami ir pasiklausinėdami vietinių, galiausiai iš vieno jų išgavom, kad mūsų tikslas bus pasiektas užklilus „štai tuo keliuku“. O keliukas – statumo tokio, kad nesunkiai prilygtų juodai trasai. Slidumo – labai panašaus. Keliskat nesėkmingai pabandžius užkilti, teko mašiną palikti apačioje ir likusį kilometrą kopti pėstute. Nustebinome apatamentų šeimininkę (matyt, nedažnai pas ją atvyksta svečiai iš užsienio pėsčiomis), vėliau paaiškėjo, kad apartamentus pasiekti mašina galima ir kitu, tarp pusnynų beveik neįžiūrimu keliuku.
Mūsų būstas: prieškambaris ir užkilus laiptukais į palėpę - kambarys, wc, dušas ir virtuvėlė/valgomasis. Švaru, pakankamai erdvu, tvarkinga, labai šilta (viduje vaikščiojome su vasariniais marškinėliais), virtuvėlėje visi reikalingi indai, šaldytuvas, el.plytelė, mikrobangė. Kambaryje – TV, spinta ir lentynos mantai susikrauti, taip pat – nemokamas interneto ryšys. Labai maloni, paslaugi, bet neįkyri šeimininkė. Ir – išties gražūs, romantišką kaimelio pavadinimą atitinkantys vaizdai pro langus. Prie įėjimo koridoriuje – bukletai su visomis trasomis apylinkėse, juose keliomis kalbomis surašytas darbo laikas, kainos. Net atvykus visiškai nieko nežinant ir neturint interneto, pakaktų bukleto visai reikalingiausiai informacijai susirinkti. Už nakvynę šešioms dienoms trise sumokėjome 600 lt. Beje, Paseky turi ir savo slidinėjimo centrą, kurį mes, žinoma, išbandėme – maždaug aštuonios smagios mėlynos ir raudonos trasos, kelios trumpos lengvesnės mėlynos trasos bei snieglenčių parkas. Keltuvai – krėslinis į ilgąsias (maždaug 1200 – 1600 m ) trasas ir bugeliai į trumpesnes.
Rokytnice – nedidelis miestelis Krakanošų kalnuose, apie 40 km nuo garsiausio Čekijos slidinėjimo kurorto Špindlerův Mlýn. Jame ir netoli jo, visai vienas šalia kito, išsidėstę aštuoni labai jaukūs slidinėjimo centriukai. Jų slidinėjimo pasus pirkti galima tiek į vieną vienintelį, tiek į du ar kelis, o galima įsigyti ir bendrą slidinėjimo pasą, kuris galios penkiuose skirtinguose. Vieno centro kainos svyruoja nuo 30 iki 60 Lt už dieną/suaugusiam, taip pat yra šeimos paketų, įvairių nuolaidų. Visų jų darbo laikas – nuo 9 iki 16 val, vėliau – nebent naktinis slidinėjimas (ne visur).
 |
| Vaivos Eidukaitytės-Storastienės nuotr./Slidinėjimas Čekijoje, Rokytnice. Studenov trasa |
Trasos mus sužavėjo. Puikios kokybės, purus natūralus sniegas, jokio ledo ar grumstų. Prie kiekvieno keltuvo, kaip ir priklauso, budi po padėjėją. Žmonių – nedaug, eilių – jokių, kartais visoje trasoje tebūdavo vos keli slidininkai. Tik savaitgalį pagausėjo entuziastų ir tapo problematiška parkuoti mašiną, nepaisant to – jokių užlindinėjimų eilėje, jokio grumdymosi ir lipimo ant svetimų slidžių, žmonės mandagūs, šypsosi, praleidžia. Per visą savaitę nepastebėjau nė vieno stabdyti nemokančio „kalnų kamikadzės“ ar įkaušusio slidininko, kas pvz., Lenkijoje, buvo gan įprastas vaizdelis.
Tai, kad gyvenome ne prie pat tasų, pasirodė privalumas, o ne trūkumas. Nuo mūsų būsto mašina nesunkiai pasiekiami buvo tiek Rokytnice, tiek kiti netoliese esantys slidinėjimo centrai (Harrachov, Rejdice, Příchovice ir jau minėtas Paseky nad Jizerou). Kasdien važiuodavome vis į kitą, bet vis tiek neužteko laiko visų jų aplankyti. Pirkti slidinėjimo paso visai savaitei tikrai neapsimoka – dienos bilieto kainos nėra didelės, smagu kasdien išbandyti vis naują. Nuobodulys tikrai negresia.
Svarbu – ski buso maršrutas neapjungia šių visų centrų ir yra apribotas tik Rokytnice miestelio ribose, taigi, gyvenant toliau nuo tasų (kaip mes), arba norint išbandyti keletą slidinėjimo regionų, yra būtinas automobilis.
Labai maloniai nuteikė trasų pasirinkimas – nuo „beveik varlyno“, nuožulnių, plačių žaliai-mėlynų iki sudėtingų raudonų ar juodų bei tramplinų. Žinoma, tai ne Alpės ir trasų ilgis su jomis konkuruoti negalėtų. Ilgiausios trasos – maždaug 2900 m ilgio. Čia važiuojantiems nevertėtų tikėtis komfortiškų krėslinių keltuvų – tokių jų čia vos pora, visi kiti – bugeliai ar inkarai. Iš Rokytnice centrų išskirčiau tris: Modrá Hvězda – Bahýnka, Studenov ir Horni Domky. Pirmasis idealiai tiks pradedantiesiems ir neįgudusiems (tiesa, jame yra ir viena sudėtingesnė trasa) – nors trasos pažymėtos mėlynai, jos labai nesudėtingos, lėkštos, plačios, labiau atitinka žalias trasas.
 |
| Vaivos Eidukaitytės-Storastienės nuotr./Slidinėjimas Čekijoje, Rokytnice. Keltuvas Studenov |
Yra varlinukas, dirba instruktoriai. Studenov skirtas labiau pažengusiems, jame yra dvi ilgos bei šešios trumpesnės mėlynos (šios mėlynos trasos gerokai skiriasi nuo pirmojo aprašyto centro savo sudėtingumu) ir viena ilga raudona trasa. Horni Domky siūlo berods septyniolika įvairių trasų (nuo mėlynų iki juodų), įskaitant ir snieglenčių parką, ir labiausiai tiks aštresnių pojūčių mėgėjams.
Rokytnice yra ir dvi rogučių trasos, kurių mes, deja, nespėjome išbandyti. Gal kitąmet.
Ne visur prie trasų įrengtos kavinės. Kai kur stovi tik geito maisto kioskeliai, užkandžių pasirinkimas – nedidelis, tačiau viskas labai nebrangu, pigiau, negu Lietuvoje. Maisto iš namų vežtis visiškai neapsimoka. Kadangi turėjome savo virtuvę, maisto produktus dažniausiai pirkome miestelio parduotuvėje ir gaminomės patys; užėjus į kavinę, glumino, kad meniu surašytas tik čekiškai – teko pirštais rodyti, kad „įdėkite man tą patį, ką ir anam žmogeliui“.
Inventoriaus nuomos kainos – apie 200 lt žmogui/savaitei. Mes visą inventorių turėjome savo, taigi, apie nuomojamo inventoriaus kokybę nelabai ką galiu pasakyti.
Per visą savaitę nesutikome nė vieno lietuvio. Regionas populiarus tap pačių čekų ir vokiečių. Labai daug šeimų su vaikais, kūdikiais.
Ieškantiems apres ski pramogų bei mėgstantiems audringą naktinį gyvenimą Rokytnice visgi nerekomenduočiau – čia nėra vandens parko ir net didesnio baseino (išskyrus keletą viešbučių su savo klientams skirtom pirtim ir baseinais), nėra klubų ir kitų panašaus tipo pamogų. Regionas labiausiai tiktų šeimoms su vaikais ar žmonėms, vertinantiems ramybę ir kamerinę, jaukią aplinką.
Mes čia kitąmet būtinai sugrįšime – pasirodo, ir gerai, ir nebrangiai įmanoma surasti Čekijoje.
 |
| Slidininkų BLOG'gas |
