Juris Žagaras Latvijoje – panašiai kaip Juozas Budraitis ar Regimantas Adomaitis Lietuvoje: mylimas moterų, gerbiamas teatro visuomenės. Beje, jo brolis - Rygos Dailės teatro vadovas - taip pat žinomas Latvijos žmogus. Slidinėdamas Cėsyje ir aš prisėdau puodeliui arbatos su garsenybe..
Juri, pirmiausiai norėtųsi daugiau sužinoti apie aktoriaus karjerą.
Aktorystė man nusisekė tikrai neblogai, nes... toks jau mano veidelis. Matyt tokio tipažo nuolat reikia, ypatingai kine. Taigi artistu tapau visai ne todėl, kad to norėjau nuo mažumės. Pats gyvenimas įtraukė. Tais laikais būti aktoriumi reiškė prestižą, toks gyvenimo būdas suteikdavo galimybių pamatyti pasaulį. Be to, mokėjo gerus pinigus. Ir dabar aktorystė išlieka mano pagrindinė profesija. Suvaidinau apie dvi dešimtis vaidmenų kine. Tačiau dabar dažniausiai dirbu Dailės teatre. O verslas – tai papildomas užsiėmimas, taip pat teikiantis peno sielai. Tiesiog jis jau įėjo į vėžes, Žagarkalnio projektui dabar galiu skirti mažiau dėmesio, nei reikėjo iš pradžių.
 |
| Ž. Pekarsko nuotr./Vaikų slidinėjimo mokykla |
Jūsų nuotaika puiki. Ar tai dalis vaidybos, ar iš tikrųjų Žagarkalnio projektas klesti?
Na, neslėpsiu. Nuotaiką labiausiai gadina šilti orai. Vos prasideda slidinėjimo sezonas, nesiskiriu su kompiuteriu – nuolat domiuosi meteorologų prognozėmis. Ir taip po kelis kartus kasdien. Žinoma, projektas nėra nuostolingas. Bet žmonės įdeda visą širdį, rėmėjai taip pat labai padeda, todėl norisi, kad sektųsi vis geriau.
Koks bebūtų oras, jei tik yra sniego, Žagaro kalnas pilnas žmonių.
Toks ir buvo mūsų tikslas. Mes juk orientavomės į šeimas. Neveltui užpernai duris atvėrėvaikų slidinėjimo mokykla. Jau seniai galvojau apie tokį vaikų parką. Tik reikėjo rasti vieną patikimą rėmėją.
Ar tiesa, kad Žagaro kalnu jį pavadino žmonės. Ir čia kaltas jūsų populiarumas?
Taip, aš pats tikrai jo taip nepavadinau. Kiekvienas geras restoranas dažnai vadinamas jo savininko vardu. Taip nutiko ir su kalnu. Visi iškart ėmė sakyti: tai važiuojame pas Žagarą, paslidinėsime.
Žagarkalnio projektą pradėjome prieš šešerius metus. O prieš tai turėjau kitų verslų: automobiliai, jų remontas. Bet tai pabodo, supratau, kad ne mano natūrai. Kai visus pinigus investavau į slidinėjimo industriją, finansininkė, su kuria dirbu jau 20 metų, manęs iš pradžių nesuprato. Ji susiėmė už galvos ir maldavo „ką nors pardavinėti“, tegul ir drabužius, bet nepaleisti viso kapitalo vėjais. Taip skeptiškai ji vertino kalno idėją: kam ta kalva, jei kartais žiemą sniego nebūna... Bet idėja tikrai gera, mums puikiai sekasi.
 |
| Žilvino Pekarsko nuotr./Vaikų slidinėjimo mokyklėlė |
O kaip atrodė ši vieta tada, kai tik pradėjote projektavimo darbus?
Prieš dešimtmetį šioje vietoje klestėjo „Ciruliešių“ gydyklos. Čia nuolat ilsėdavosi ir gydydavosi po penkis tūkstančius žmonių iš visos buvusios sąjungos. Dar bajorų klestėjimo amžiuje čia žmonės atvykdavo atgauti jėgas. Bet Nepriklausomybės laikais infrastruktūra sugriuvo, gydyklos bankrutavo. Kai mes čia pradėjome dirbti, aplink plytėjo miškai ir krūmynai. O privatizuoti pastatai buvo apleisti. Kai su jų savininkais pradėjau kalbėti apie kalno idėją, pradedantys verslininkai nepatikėjo ir nukreipė kalbą kitur: „Žagarai, gal tu padėtum rasti kvailį, kuris šias griuvenas nupirktų už dešimtį tūkstančių eurų?“. Tuomet tai atrodė nerealu. O dabar Žagaro kalnas taip išpopuliarėjo, kad šie pastatai kainuoja po milijoną kiekvienas. Gaila tik vieno: kad kalnas mano, o pastatai priklauso kitiems žmonėms. Norėčiau viską sujungti į visumą.
View Larger Map
Apie jūsų kalną sklando legendos. Kalbama, kad gerokai rekonstravote patį kalvos reljefą, kalvą paaukštinote.
Be jokios abejonės, kalną reikia prižiūrėti apskritus metus, juo rūpintis. Nes kalvas ardo natūrali gamtos erozija. Čia, deja, ne akmenuotos Alpės. Todėl nuolat vežame čia statybos atliekas, dirvožemį, sėjame žolę. Vidutiniškai 70 proc. gautų lėšų mes ir vėl investuojame į kalvą. Kasmet mažiausiai 200 tūkst. eurų. Juk ne tik elektra ir kalno priežiūra kainuoja. Daugeliui sunku suvokti, kad šis verslas remiasi tik dirbtiniu sniegu. Jei tik truputėlį snyguriuoja, tai dar nieko nereiškia. Sezonas prasideda, kai sukaupiame bent 50 cm storio sniego sluoksnį. Dažniausiai tai yra sniegas, pagamintas vandens patrankų.
 |
| Žilvino Pekarsko nuotr./Vaikų slidinėjimo mokyklėlė |
Dabar esate tikri šio verslo ekspertai. O iš kur sėmėtės įgūdžių pačioje verslo pradžioje?
Mokėmės iš partnerių Suomijoje. Jie mums teikė įrangą, padėjo sukurti visą kalno priežiūros struktūrą. O dabar patys tapome ekspertais. Neslėpsiu, kad pas mane buvo atvykę verslininkai iš Lietuvos, konsultavosi, siūlė įkurti panašų centrą ir jūsų šalyje. Tačiau kol kas plečiamės Latvijos rinkoje. Taigi jau galite mane vadinti šio verslo guru, nes išmanau viską: nuo marketingo iki vaikų mokyklos reikalų.
Galbūt jūs žinote, kodėl būtent Latvijoje taip suklestėjo slidinėjimas? Lietuviams iki jūsų dar toli – turime vos kelias komercines trasas.
Tai – tradicija. Ir aš, ir daugelis mano draugų slidinėjame nuo penkerių metų. Visą vaikystę praleidome ant kalvų. Kitaip ir neįsivaizduojame savo gyvenimo. O Lietuva gerokai piečiau, gal klimatas šiltesnis. Kita vertus, esame skandinaviško mentaliteto šalys. Juk Suomijoje nerasite šeimos, kuri nebūtų slidinėjusi. Taip, kaip Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų plaukiojęs upėje, ežere ar Baltijos jūroje.
Kokie projektai dabar sukasi jūsų galvoje?
Mąstau, kaip suintensyvinti lankytojų srautą vasarą. Turime upę, kempingą. Galbūt kursime ekstremalių pramogų parką.
www.slalom.lt
www.zagarkalns.lv
