Žinoma, kad 1495 m. Leonardas da Vinči ant popieriaus pavaizdavo beveik šiuolaikinį dviratį, su dviem vienodais ratais, grandine, pedalais ir gana patogia sėdyne.
Anglijoje, vienoje iš 1580 m. bažnyčių vitražų, yra pavaizduotas cherubinas važiuojantis su vienračiu ekipažu.
XIX a. Pradžioje plačiai paplito dviračiai, kurių metaliniai ratai skyrėsi – priekinis buvo dukart didesnis nei galinis. Vėliau šis santykis mažėjo. Tokių agregatų svoris siekė apie 35 kilogramus, jis galėdavo išvystyti nuo 12 iki 20 km/h greitį. Važiuoti tokiu transportu buvo gana pavojinga, be to, sudėtinga ir užsiropšti ant tikrai aukštos sėdynės.
Dviračių progresas nestovėjo vietoje, ir 1869 m. jau pradėjo gaminti dviračius su pripučiamomis padangoms. Tais pačiais metais Prancūzijoje tarp Ruano ir Paryžiaus įvyko pirmosios lenktynės senoviniais dviračiais. Didžiausias greitis dalyvaujančių dviratininkų buvo ne daugiau nei 11 km/h.
1885 m. atsirado „saugus“ naujoviškas dviratis, o 1890 m. gamintojai pradėjo naudoti pneumatines padangas. Pirmasis pasaulio dviračių čempionatas buvo organizuotas 1893 m. Čikagoje (JAV). Žinoma, kad 1896 m. trys drąsus anglai apvažiavo dviračiais visą Žemės rutulį!
Dviračio transporto populiarumas vis augo, tad nenuostabu, kad 1900 m. buvo įkurta Tarptautinė dviratininkų sąjunga. Ką jau kalbėti, kad Vokietija 1901 m. pardavė 500 000 dviračių!
Nors šiais laikais dažnos kelionės lėktuvais, laivais, taip pat automobiliais, dviračiai vis dar išlieka populiarūs šalia savo „draugų“ mopedų ir motociklų.
