Tam tikri skiepai padeda organizmui apsisaugoti nuo konkrečių virusų ir infekcijų. Antikūniai ir kitos apsauginės medžiagos stiprina organizmo atsparumą infekcijoms.
Imunitetas – tai organizmo atsparumas infekcijoms, apsauginis skydas, saugantis nuo susirgimų. Imuninė sistema saugo nuo ligų, ypač infekcinių ir vėžinių. Ar mes susirgsime ar ne, priklauso ne tik nuo ligos sukėlėjo aktyvumo, jo patogeniškumo, t.y. sugebėjimo sukelti ligą, bet ir nuo imuniteto. Jei imuninė sistema per silpna, sutrinka organizmo vystymasis, mažėja atsparumas infekcijoms, padidėja įvairių susirgimų rizika.
Imunitetas skirstomas į natūralų (įgimtą) ir įgytą.
- Įgimtas imunitetas – kuomet atsparumą ligoms nulemia mūsų biologinės ypatybės. Šį imunitetą mes genetiškai paveldime iš savo tėvų.
- Įgytas imunitetas – nepaveldimas, jis gali būti pasyvus ir aktyvus. Pasyvus imunitetas susidaro, kai į organizmą patenka jau pasigaminusių antikūnių iš kito imunizuoto organizmo. Tokį imunitetą turi naujagimiai. Kartais imunitetas kūdikiui perduodamas per motinos pieną.
Aktyvus imunitetas yra pasekmė organizmo „kontaktų“ su ligos sukėlėjais. Jis gali būti natūralus ir dirbtinis.
Pirmuoju atveju, tai persirgtos ligos pasekmė, imunitetas įgyjamas persirgus tam tikra infekcine liga.
Antruoju atveju – skiepai nuo konkrečios ligos (vakcinacija). Dirbtinis imunitetas – medicinos mokslo pažangos pasekmė. Po skiepų organizmas kovoja su dirgikliu – vakcina arba antitoksinu, o po tokios kovos pagamina antikūnį, kuris gali susidoroti su infekcija.
