Apie šio centro pastatymą yra toks pasakojimas: kartą į Rusnę atvyko medžioti LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus. Toje vietoje, kur dabar stovi Nemuno deltos regioninio parko informacinis centras, jis nušovė stirnaitę. Po to Sniečkus pasakė, kad čia, toje pat vietoje, kur krito stirnaitė, turi stovėti pastatas. Metams baigiantis čia išdygo naujas, gražus ir modernus namas. Statant šią vilą Pakalnė buvo atitverta nuo pagrindinės vagos ir tapo senvage.
Keliaudami taku lankytojai pamatys ir susipažins su tipingu užliejamų pievų kraštovaizdžiu, jų augalija ir gyvūnija, būdingais dirvožemiais, polderių sistema, melioracijos įtaka gamtai. Sužinos etnokultūrinius aspektus šio krašto žmonių buityje. Taip pat bus pristatyta tvarkingo poilsiavimo stovyklavietė.
Ilgiausias Nemuno deltos regioninio parko pažintinis takas įrengtas Pakalnės polderių kraštovaizdžio draustinio teritorijoje, kuris yra Rusnės saloje. Draustinis įsteigtas siekiant išsaugoti vasaros polderių kraštovaizdį su gausiomis Nemuno protakomis, seniausią Lietuvoje vandens kėlimo stotį, Uostadvario švyturį, paukščių perimvietes bei jų poilsio vietas migracijos metu.
Pati Rusnės sala užima jauniausią deltos dalį, suplautą jau vėlesniais laikais. Tai lygiausia ir žemiausia viso rajono dalis, tepakilusi vos 0,5—1,5 m virš Baltijos jūros vandens lygio. Tarp Atmatos ir Skirvytės susidariusi sala gavo Rusnės vardą. Yra manoma, kad salos pavadinimas kilo iš upėvardžio. Salos plotas 46 km2. Tačiau bėgant metams iš upių ir marių sąnašų pakrantėje susidaro akumuliacinės salelės, kurios jungiasi į didesnes. Šiuos sąnašų darinius lietuviai vadina gurgždais, o vokiečiai – Werder’iais. Vienas gurgždas nuo kito atskirtas sąsiauriais, kurie ilgainiui virsta lagūniniais ežerėliais. Todėl sala lėtai, bet nuolatos didėja.
Rusnės sala – nuo XIII a. žinoma žvejų gyvenvietė – valdyta Livonijos ordino vokiečių, vėliau kryžiuočių (1419 m. Rusnėje jie pastatė bažnyčią). Pasak istorinių šaltinių, ši vietovė buvo svarbus tarpinis taškas prekybos keliuose, kryžiuočių rengiamuose puldinėjimuose į tuometinį Žemaitijos kraštą, svarbiausias vandens kelias, kuriuo lietuviai susisiekdavo su jūra.
Pirmasis pylimas Nemuno deltoje buvo supiltas 1840 m. Rusnės saloje. Nuo tada potvynius Rusnėje pradėta reguliuoti polderiais. Iš viso šiuo metu jų yra 21. Nemuno žemaslėnio teritorijoje polderiai yra dviejų tipų: vasaros (užliejamieji) ir žiemos (neužliejamieji). Jie skiriasi pylimų aukščiu ir užliejimo tikimybėmis. Vasaros polderių neužlieja vegetacijos laikotarpio 10% ir didesnės tikimybės potvyniai, taip pat 90% ir didesnės tikimybės pavasario potvyniai. Šių polderių vidutinis pylimų aukštis 0,5–1,0 m. Aukštesni vasaros ir pavasario potvyniai vasaros polderius užlieja. Žiemos (neužliejamieji) polderiai nuo potvynių apsaugoti aukštais pylimais (1,5–3,0 m aukščio), kurių neužlieja net aukštieji pavasario potvyniai. Jų aukštis paskaičiuotas pagal 1–3% tikimybės pavasario potvynių aukščius.
Rusnės sala pasižymi ne tik polderiais, bet ir kanalais, užliejamomis pievomis, įvairia vandens ir pakrančių augalija bei gyvūnija. Visa tai atsispindi Pakalnės pažintiniame take.
Keliaudami taku lankytojai pamatys ir susipažins su tipingu užliejamų pievų kraštovaizdžiu, jų augalija ir gyvūnija, būdingais dirvožemiais, polderių sistema, melioracijos įtaka gamtai. Sužinos etnokultūrinius aspektus šio krašto žmonių buityje. Taip pat bus pristatyta tvarkingo poilsiavimo stovyklavietė.
Ilgiausias Nemuno deltos regioninio parko pažintinis takas įrengtas Pakalnės polderių kraštovaizdžio draustinio teritorijoje, kuris yra Rusnės saloje. Draustinis įsteigtas siekiant išsaugoti vasaros polderių kraštovaizdį su gausiomis Nemuno protakomis, seniausią Lietuvoje vandens kėlimo stotį, Uostadvario švyturį, paukščių perimvietes bei jų poilsio vietas migracijos metu.
Pati Rusnės sala užima jauniausią deltos dalį, suplautą jau vėlesniais laikais. Tai lygiausia ir žemiausia viso rajono dalis, tepakilusi vos 0,5—1,5 m virš Baltijos jūros vandens lygio. Tarp Atmatos ir Skirvytės susidariusi sala gavo Rusnės vardą. Yra manoma, kad salos pavadinimas kilo iš upėvardžio. Salos plotas 46 km2. Tačiau bėgant metams iš upių ir marių sąnašų pakrantėje susidaro akumuliacinės salelės, kurios jungiasi į didesnes. Šiuos sąnašų darinius lietuviai vadina gurgždais, o vokiečiai – Werder’iais. Vienas gurgždas nuo kito atskirtas sąsiauriais, kurie ilgainiui virsta lagūniniais ežerėliais. Todėl sala lėtai, bet nuolatos didėja.
Rusnės sala – nuo XIII a. žinoma žvejų gyvenvietė – valdyta Livonijos ordino vokiečių, vėliau kryžiuočių (1419 m. Rusnėje jie pastatė bažnyčią). Pasak istorinių šaltinių, ši vietovė buvo svarbus tarpinis taškas prekybos keliuose, kryžiuočių rengiamuose puldinėjimuose į tuometinį Žemaitijos kraštą, svarbiausias vandens kelias, kuriuo lietuviai susisiekdavo su jūra.
Pirmasis pylimas Nemuno deltoje buvo supiltas 1840 m. Rusnės saloje. Nuo tada potvynius Rusnėje pradėta reguliuoti polderiais. Iš viso šiuo metu jų yra 21. Nemuno žemaslėnio teritorijoje polderiai yra dviejų tipų: vasaros (užliejamieji) ir žiemos (neužliejamieji). Jie skiriasi pylimų aukščiu ir užliejimo tikimybėmis. Vasaros polderių neužlieja vegetacijos laikotarpio 10% ir didesnės tikimybės potvyniai, taip pat 90% ir didesnės tikimybės pavasario potvyniai. Šių polderių vidutinis pylimų aukštis 0,5–1,0 m. Aukštesni vasaros ir pavasario potvyniai vasaros polderius užlieja. Žiemos (neužliejamieji) polderiai nuo potvynių apsaugoti aukštais pylimais (1,5–3,0 m aukščio), kurių neužlieja net aukštieji pavasario potvyniai. Jų aukštis paskaičiuotas pagal 1–3% tikimybės pavasario potvynių aukščius.
Rusnės sala pasižymi ne tik polderiais, bet ir kanalais, užliejamomis pievomis, įvairia vandens ir pakrančių augalija bei gyvūnija. Visa tai atsispindi Pakalnės pažintiniame take.
