Vienas populiariausių patiekalų Šiaurės Italijoje – rizotas. Jis gaminamas iš itališkųjų ryžių su mėsos arba žuvies buljonu. Rizotas kai kada primena plovą, o jo receptai gali būti nuo paprasčiausių iki sudėtingiausių. Pagrindinė taisyklė – patiekalą gaminant visuomet reikia maišyti ir niekada negaminti iš anksto.
Pirmasis rašytinis rizoto minėjimas yra tik XIX amžiuje, tačiau tikėtina, kad šis patiekalas turi ir senesnę istoriją. Taigi, rizoto tėvynė yra Šiaurės Italija, tos apylinkės, kur italai augina ryžius: Pjemontas, Lombardija, Veneto. Jei norite pagaminti tikrą itališką rizoto, rinkitės būtent šiuos ryžius – apvalius arba pusiau apvalius, kuriuos daug krakmolo.
Verdant šie ryžiai įgauna švelnią kreminę konsistenciją, tačiau vidury išlieka tvirti ir nevirsta į košę. Pačios populiariausios ryžių rūšys Italijoje – carnaroli, vialone nano ir arborio.
Įprasta rizoto paruošimo procedūra atliekama taip: iš pradžių ryžiai greitai apskrudinami ant alyvuogių arba saulėgrąžų aliejaus, pilamas baltas vynas ir ryžiai verdami, kol visi skysčiai įsigeria. Tuomet po truputį ir etapais pilamas karštas buljonas – pastoviai viskas maišoma, kol ryžiai išverda. Tuomet į patiekalą dedamas svietas ir sūriai, maišoma iki vientisos masės. Teisingai išvirtas rizotas išsiskiria kremine konsistencija, tačiau nesusigrūda į vientisą košę.
Kiti komponentai dedami pagal skonį. Į žuvies arba jūros gėrybių rizotą sūrio nededama.
Patiekti rizotą reikėtų iš karto paruošus, ant plokščios lėkštės ir čia neturi būti jokio skysčio. Paprastas rizotas valgomas kaip pirmasis patiekalas. O sotesni rizoto variantai, kur daug mėsos, žuvies ar jūros gėrybių, gali būti patiekti ir kaip pagrindiniai patiekalai.
Rizotas pasižymi daugybe variacijų ir jos niekada nėra susaistytos tiksliu komponentų skaičiumi ir netgi tiksliu santykiu. Pagal poreikius ir skonį į rizotą galima dėti mėsą, žuvį, riešutus, sūrius, vištieną, daržoves, jūros gėrybes, žalumynus ir prieskonius.
