Tyrimo projekto vadovė Viskonsino universiteto (JAV) psichiatrijos profesorė Marilyn Essex teigia, kad tėvų įtaka vaikams yra ne tik priešmokykliniame, ankstyvoje vaikystėje, bet ir paauglystėje. Ir šis poveikis turi įtakos tolimesniam žmogaus gyvenimui.
Tyrėjų komanda tyrinėjo epigenetiką. Epigenetikos centrinis procesas, vadinamas metilinimas, kai cheminė grupė prisitvirtina prie organizmo DNR dalies ir daro jai poveikį – tyrėjai stebi, ar DNR pakitimams turi socialiniai ir fiziniai signalai.
Iš 100 penkiolikmečių buvo paimti metiliuoti DNR mėginiai ir jie palyginti su mėginiais, paimtais 1990 ir 1991 metais tų pačių vaikų tėvų. Tėvai taip pat teikė informaciją apie patiriamą stresą, susijusį su pykčiais, auklėjimo problemomis, depresija, finansinėmis problemomis ir pan.
Britų Kolumbijos universiteto specialistas Maiklas Koboras teigia, kad rezultatai parodė, jog tėvų patiriamas stresas pirmaisiais vaiko gyvenimo metais turi įtakos vaiko epigenomo pakitimams vyresniame amžiuje, t.y. po dešimties metų. Kitaip tariant, patirtis susigyvena su mumis ir pasilieka tam tikrą laiką.
Pats aukščiausias streso lygis užfiksuotas motinoms pirmaisiais vaiko gyvenimo metais, ir jis yra susijęs su 139 genų pakitimais epigenome paauglystės amžiuje. Rezultatai parodė, kad tėvo stresas susijęs su 31 geno pakitimu, kai vaikas būna 3,5 iki 4,5 metų.
Ekspertai taip pat ištyrė, kad motinų stresas turi įtakos tiek berniukų, tiek mergaičių genomų pasikeitimams. O tėvo stresas yra tampriai susijęs tik su dukros genų pakitimais. Todėl tyrėjai teigia, kad tėvo vaidmuo auklėjant vaikus yra svarbesnis mergaitėms: jei nebūna tėvo auklėjimo, mergaitės anksčiau lytiškai subręsta ir jų brendimo laikotarpis yra sudėtingesnis.
