– Kuo ypatingi jūsų suregzti „Tinklai“?
– Ypatinga mūsų rodomos programos kokybė. Žinoma, ne visi filmai yra išskirtiniai savo įvertinimais ar apdovanojimais. Dalis jų – labai nauji kūriniai, kurie tiesiog negalėjo gauti kokių nors prizų, nes yra ką tik išleisti, tačiau jiems viskas prieš akis. Dalis pristatomų programų turi ir senesnių filmų, kurie jau pelnę pripažinimą. Iš tikrųjų bendras festivalio programos meninis lygis yra labai aukštas.
Kitas dalykas – tai mūsų savotiškas grįžimas į gatvę. Kažkada elgėmės gana drąsiai – rodėme filmus gatvėse, žmonės eidavo pro šalį, pasilikdavo, žiūrėdavo kiną. Buvo daugiau „gatvinio“ kino, o po to užsidarėme kino teatruose. Buvom šiek tiek pavargę nuo atvirų erdvių, todėl nustojome tai daryti, o šiemet vėl su viskuo, kas geriausia, išeiname į viešumą.
– Kokio atsako tikitės iš žmonių, kurie ateis žiūrėti filmų?
– Atsakas gatvėje yra sudėtingas, nes daug kas tiesiog ateina šiaip sau. Kartais tokie žiūrovai taip ir išeina nesupratę, kur buvo. Atviroje erdvėje yra masiškumo, bendrumo jausmas, be to, taip atsiranda naujų kino žiūrovų, kurie kitais metais tampa nuolatiniais lankytojais. Ypač, jei darai renginius toje pačioje vietoje, žiūrovai sugrįžta. Visur yra ir profesionalių žiūrovų, kurie vaikšto į kiną ir viską žino. Jų ypač daug Vilniuje.
– Kiek žiūrovų turi „Tinklai“?
– Gana sunku atsakyti. Mes niekada nesame tiksliai suskaičiavę tų visų gatvės praeivių. Bet manau, kad „Tinklų“ gerbėjų turėtų būti apie 12-16 tūkstančių.
– Kuriai programos daliai žiūrovai turėtų skirti daugiausiai dėmesio?
– Visada aišku, ko tikėtis iš švedų ar iš vokiečių: jie duos gero kino. To paties tikiesi ir iš filmo, kuris buvo apdovanotas „Oskaru“. Į tokius filmus einantys žmonės nenusivils. Yra ir tokių programos dalių, kurios yra tarsi klaustukas žiūrovams – eiti ar neiti, kas tai tokio. Pavyzdžiui, šiemet labai stipri lenkų kino programa, labai įdomūs estų filmai. Puiki ir norvegų programa. Štai juos aš ir išskirčiau. „Vyšninis lūpdažis“ yra specialioji programa, joje yra labai gerų filmų, kurtų moterų režisierių.
– Kuo ypatingos Klaipėdos kino erdvės?
Jachtų elingas, kuriame vyksta peržiūros, labai supaprastinus yra tik didelis angaras. Tačiau jo aplinka ir vidus yra labai jaukūs. Viskas atrodo tikrai romantiškai. Elinge žiemą remontuojamos jachtos. Pernai, kai rengėme „Tinklus“, elinge buvo likusi viena jachta, kurią mes gražiai apšvietėme prožektoriais. Ji labai papuošė angarą. Aplinka ten išties puiki - šalia jachtų prieplauka, jūra, krantinė. Ko dar norėti.
– Kokie yra uostamiesčio kino žiūrovai?
Klaipėdoje sulaukiame daug žiūrovų, kurių pusė ar net du trečdaliai ateina ir labai rimtai žiūri filmus, kiti ateina tiesiog „pasitūsinti“. Jie tą sėkmingai ir daro. Bet tai gerai - žmonės ateina, tuo pačiu ir filmus pažiūri, ir tarpusavyje pabendrauja. Čia net nereikia daryti filmo aptarimo, nes jis ir taip vyksta visą laiką. Man Klaipėda patinka. Klaipėdiečiai patys atviriausi, jie nuoširdžiausiai reaguoja žiūrėdami filmus, nuoširdžiausiai aptarinėja. Sunku atsiminti, kaip ten kas buvo prieš dešimt metų, bet kiek yra buvę kokių svečių, visuomet visi džiaugėsi Klaipėdos žiūrovais. Čia atmosfera rodant filmą ar bendraujant su autoriumi, svečiu, yra nuoširdi, šilta. Klaipėdiečiai nebijo užduoti klausimų, kad ir kvailų, kaip kad Vilniuje, kur dažnas nenorėtų pasirodyti kvailai.
