Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Gintautas Abarius: patariu rinktis gyvenimą

„Man tarsi ausys atsivėrė! Kaip buvo gera!" - vos žengęs per slenkstį po kelias valandas trukusios repeticijos šūkteli garsus muzikas Gintautas Abarius (49).
Foto naujienai: Gintautas Abarius: patariu rinktis gyvenimą
Mariaus Žičiaus nuotrauka / zmones24.lt

„Man tarsi ausys atsivėrė! Kaip buvo gera!" - vos žengęs per slenkstį po kelias valandas trukusios repeticijos šūkteli garsus muzikas Gintautas Abarius (49). Bendraamžės jo žmonos Violetos akys liūdnai šypsosi. Ji tyliai maišo organinių maisto papildų kokteilį. Sako, pora šaukštelių vandeniu skiestų žalių miltelių atstoja porciją salotų. Kitokio - ne skysto - maisto jau devinti metai JAV gyvenantis menininkas šiuo metu sunkiai prarytų dėl 2005-aisiais aptikto, išgydyto, bet neseniai atsinaujinusio gerklės vėžio.


Violeta lyg vaistininkė ruošia žolelių antpilus ir papildo juos lašeliais iš gausybės virtuvėje sustatytų buteliukų. Gintautas vos spėja ištuštinti vieną puodelį ir nė nepastebi, kada mylimos moters ranka padeda kitą. „Turime mažai laiko. Labai mažai, - gal labiau ne skausmu, o viltimi žiba Violetos akys. - Jam kartojau, kad reikėtų būti kitoje vietoje, ne koncertų salėje. Bet žinau: jei neleisiu koncertuoti, padarysiu daug žalos. Neturiu teisės, negaliu sustabdyti. Žinau, ką jam reiškia pasirodymai, kurių laukė daugiau nei dvidešimt metų, kiekvieną naktį apie tai svajojo. Kartą išgirdau, kad miegodamas šaukia: „Noriu groti!" Kaip tai stipru... Viskas - Dievo valioje. Aš - tik įrankis. Jam padedu, kiek pajėgiu, bet viršyti savo įgaliojimų negaliu."


Kai apie su JAV gyvenančiu pianistu Povilu Stravinsku ir orkestru Kaune, Klaipėdoje bei Vilniuje suplanuotus koncertus prabyla Gintautas, atrodo, tarsi jam, dėl ligos sunkokai kalbančiam, kas būtų suteikęs sparnus. Žodžiai liejasi lengvai, lyg vėžys būtų kažkur kitapus, o pamiršti grėsmingą ligą padėtų Mozartas, Puccinis, Šostakovičius - šių autorių kūrybą skambins savo penkiasdešimtmečiui skirtuose koncertuose. „Jiems artėjant vis labiau džiaugiuosi ir jaudinuosi. Ketvirtadienį su maestro Povilu Stravinsku grosime Vilniuje, filharmonijos Didžiojoje salėje, kur puiki akustika! Garbė skambinti su tokio lygio atlikėju. Man tie koncertai - nuostabi penkiasdešimtojo gimtadienio, kurį minėsiu kovo 28-ąją, dovana. Tikiuosi, viskas pavyks ir publika neliks apvilta", - dėsto G. Abarius. Kalbėti apie 2005 metais užklupusį vėžį jis nori vis mažiau: jį nustatę amerikiečiai medikai pasakė, jog žinomam džiazo kompozitoriui ir atlikėjui likusios dienos - kone ant pirštų suskaičiuotos. Bet prie šios temos grįžtame. Ir ne dėl to, kad vėžys nepasitraukė. Tiesiog liga, kaip visi didžiausi išbandymai, muziką ir jau dvidešimt aštuonerius metus greta žengiančią dviejų vaikų - pirmosios Abarių anūkės Rūtos besilaukiančios 24-erių Silvijos ir keturiolikmečio Dovydo - motiną Violetą daug ko išmokė ir subrandino.


Gintautai, gydytojai nebara, kad, užuot telkęs jėgas ir sveikęs, esate toks užsiėmęs, planuojate koncertus?


Kodėl? Lietuvoje jaučiuosi stebėtinai gerai. Miegu ramiai, labai nepavargstu. Be abejo, yra defektų mano kalboje, bet tai - laikina. Tikiuosi ateityje duoti interviu apie muziką, o ne sveikatą. Manau, iki vasaros pradžios ligą pamiršiu. Be to, Mozartas, kaip ir visa klasikinė muzika, yra idealus vaistas. Jei padėtis būtų beviltiška, nebūčiau čia. Nedvejoju, kad atvykęs į Lietuvą pasielgiau teisingai.


Kaip jus pakeitė vėžys?


Turbūt prisimenate bendrą mūsų su šviesaus atminimo Vytautu Kernagiu interviu „Lietuvos rytui". Tada jis pasakė, kad išgyvendamas tokį laiką imi vertinti dalykus, kurių nepastebi jausdamas pilnatvę. Pasikeičia vertybės, išmoksti džiaugtis kiekviena diena, kavos puodeliu, susitikimu su žmonėmis.


Iš kur ta jūsų ramybė, išmintis?


Išmintis nelengvai įgyjama. Ji atsiranda perėjus didelį kvailysčių lauką, pasimokius iš klaidų. Manau, tie, kurie tą patiria, turi perduoti jau suformuotus dalykus kitiems. Man patinka karaliaus Saliamono „Patarlių knyga" Biblijoje. Tai - kasdienės išminties kodeksas. Jei žmonės ją dažniau skaitytų, suvoktų, kad amžini dalykai, jungiantys kartas, yra paprasti. Esu pridaręs šimtus tūkstančių klaidų, gausybę laiko praleidau tuščiai - mėnesius, metus. Paskui savęs paklausiau, ar to laiko negaila? Ne. Jau matau, kas yra auksas, kas - šiaudai. Gimiau ne toks. Tiesiog atėjau iki tam tikro taško. Tikrai nejaučiu, kad viską žinau. Man atrodo, išminties raktas - du dalykai: pirmas - dėkingumas, antras - mokinio širdis. Kol esame pasirengę ir trokštame mokytis, tol augame. Kai sustojame, patikime, kad pasiekėme tam tikrą lygį, tai būna slidžiausia gyvenime vieta.


Vadinasi, ligą priimate kaip dar vieną pamoką?


Krizės duodamos tam, kad pasikeistume, o ne numirtume. Kaip krikščionis, galėčiau tik pacituoti Šventąjį Raštą, kur teigiama, kad Dievas neskiria didesnių išbandymų, nei galėtume pakelti. Kartais įveikiame laiką ir situacijas, kurios atrodo neįveikiamos. Bet paskui pamąstome: oho, kiek gerų dalykų po jų išliko! Tebesimokau būti dėkingas, tebesimokau mokytis. Tai, kad esu gyvas, galiu matyti tėvynę, miestą, kuriame gimiau, draugus, kuriuos myliu, groti su pasaulinio garso muzikantais ir dėkoti Dievui už savo šeimą, ateinančią anūkę, yra didelis ir fainas dalykas. Nelabai galiu valgyti įvairaus maisto, bet vien pauostęs lietuviškos juodos duonos ar kumpio pasijuntu danguje (užsikvatoja).

Ligos atsinaujinimą priimu kaip galimybę vidiniame ir kūrybiniame gyvenime pakilti į aukštesnį lygį. Turiu draugų muzikantų, pilotų. Jie pasakojo, kad, prieš lėktuvui šaunant į viršų, reikia nusileisti kiek žemiau. Taip ir gyvenimas. Einame per kalnus, bet negalime apeiti slėnių. Juose suvoki smulkmenų, kurias anksčiau niekinai, svarbą. Tai - supratimo laikas. Iš tokio slėnio išeini turtingesnis, todėl gali daugiau atiduoti kitiems. Esu menininkas, atiduoti - mano darbo specifika, bet negaliu duoti to, ko pats neturiu. Ir tai - tikrai ne tik įvairūs muzikos stiliai ar panašūs dalykai. Stiliai, atlikimo maniera - tik makiažas. Esmė - tai, ką muzika kalba tarp eilių.

Baimė arba meilė. Nuo šių dviejų dalykų priklauso visas gyvenimas. Meilė ištveria bet kokią baimę. Juk baimė - neapykantos, savęs teisimo ar gailėjimo padarinys. Baimė dėl to, kad esi nemylimas ir nereikalingas. Kadangi esu mylimas ir reikalingas, visa kita tėra paprastas procesas, kai svarbiausia tampa - ar esi pasirengęs kartkartėmis būti ne tik paglostytas, bet ir atsigulti ant operacinio stalo. Tai nesmagu, bet būtina. Jei negenėtume obelų, vynuogių, kriaušių šakų, turėtume išsikerojusius medžius be vaisių. O juk vaisiai - tai, kas turi išliekamąją vertę - yra svarbiausia.


Su klausytojais kalbatės muzika. Ką pasakytumėte tiems, kurie jos negirdi - Onkologijos centrų ligoniams?


Mąstymas, kad esi nepagydomas ligonis, kyla iš mirties baimės. Iš tikrųjų ši liga pasaulyje dabar paplitusi vos ne kaip sloga. Tai - gamtos užterštumo, netikusio maisto, streso pasekmės. Optimizmo suteikia tai, kad nebijau mirti. Kodėl? Todėl, kad žinau, kur praleisiu Amžinybę. Tai bus Dangus. Gyvenimas šiame futliare (rankomis rodo savo kūną) nesibaigia. Suvokiu, kad mirti dar ne laikas. Šitoje žemėje yra daug dalykų, kuriuos reikia atlikti. Dar neišeisiu. Vėžiu susirgusiems žmonėms pirmiausia patarčiau nepanikuoti. Reikia suprasti, kad liga - pagydoma ir galimybės sveikti tik iš dalies priklauso nuo gydytojų, priemonių, kurios taikomos. Svarbiausia - ar nori išgyti? Jei noras būti sveikam paniekina problemą visa to žodžio prasme, išsikapanosi. Bet jei gydytojas ir vaistai - sau, o tu su liga, baime, netikėjimu - sau, nieko nebus. Aš noriu būti išgydytas. O tai, ką širdyje nusprendžiu, tikiu, taip ir bus. Patariu rinktis gyvenimą. Ką mes kalbame, tas ir vyksta. Žodžiai gydo, žeidžia, prikelia, sutvirtina. Svarbu matyti save sveiką, žiūrėti linksmus filmus ir suprasti, kad tunelio gale visuomet yra šviesa. O šviesa nugali tamsą. Problema - liga - vieną dieną nuvys kaip tos tulpės vazoje.


Optimizmo neužmuša net stringantis balsas.


Jei būčiau dainininkas, gal tai ir būtų didelė bėda. Aš - instrumentininkas. Galbūt sunkiau pakelčiau ne balso, o rankų netektį. Kita vertus, rankas praradę dailininkai tapo nuostabiausius paveikslus kojomis... Žmogaus galimybės - neišsemiamos. Vienintelis, kas gali jį uždaryti į dėžutę ar karstą, yra jis pats.


Ko gero, būtų daug sunkiau, jei šalia neturėtumėte Violetos.


Jei ne ji, anot vokiečių, seniai žiūrėčiau iš apačios, kaip gulbės auga. Mūsų santuoka nebuvo tobula. Iki šiol turime ką keisti.

Draugaudami iki vestuvių patyrėme džiaugsmą, paskui - dešimt metų pragaro. Bet tai - tam tikra mokykla. Manau, tik atėjus trečiam santuokos dešimtmečiui pradedame gyventi. Daugelis dalykų, kurie buvo nereikalingi, nukrito kaip žvynai. Netiesa, jog moteris vyrui duota tam, kad būtų švelni, gražiai aprengta, glostytų akį, atliktų buities darbus. Moteris turi tam tikrų antgamtiškų dalykų, vyras to niekada nesupras. Tie, kurie to nepripažįsta, apsigauna. Tik dviese esame kaip vienas žmogus. Vyras plius žmona lygu žmogus. Kalbėdami apie santuoką, daug kas nesupranta, kad tai pirmiausia - sandora. Šventa sąjunga Dievo akyse. Ne tik vyro ir moters ar patino ir patelės ryšys, kaip pasakytų darvinistai. Tai nėra skudurų ar piniginių sumetimas.


Violeta, kaip sutikote, pamilote Abarių?


Susitikome Vilniuje, prie tuometės konservatorijos. Atėjau su drauge, kuri norėjo pristatyti būsimą savo jaunikį. O jis į susitikimą atsivedė draugą... Susituokėme, gimė Silvija. Vyras tai namuose, tai gastrolėse. Tuo metu dar mokiausi universitete.

Pirmieji santuokos metai buvo sunkūs. Vėliau įvykęs lūžis - įdomus. Skaudžiai paveikė mamos mirtis. Nusprendžiau, kad neturiu dėl ko gyventi. Vienintelė mažytė duktė laikė šitame pasaulyje. Pradėjau dairytis šeimų, kurios neturi vaikų, - ieškojau, kam dukterį palikti. Gyventi netekusi atramos - mamos, su kuria jutau didelį ryšį, nebenorėjau. Tuo metu Ginto gyvenimas dideliu greičiu ritosi žemyn - koncertai, baliai. Galvojau: ištekėjau ne tam, kad taip kankinčiausi. Sutikau pažįstamą skulptorę. Ji papasakojo, kad kariuomenėje tarnaujantis sūnus norėjo nusižudyti, bet ji nusiuntusi Bibliją. Padėjo. Pajutau, kad viduje švelnus balsas sako: „Čia yra tai, ko ieškai." Augau komunistų šeimoje, kur žodis „Dievas" prilygo keiksmažodžiui. Į bažnyčią nuėjau ne iš pirmo, antro ar trečio karto. Kai ten susiruošdavau, vis kas nors nutikdavo - arba Gintas visiškai nusigerdavo, o aš likdavau žiūrėti, kad nenumirtų, arba dukteriai staiga temperatūra pakildavo... Galiausiai nuėjau. Viskas pasikeitė. Pradėjau matyti spalvas, žmonės, saulė atrodė kitokie. Lyg kažkas širmą nuo akių būtų nutraukęs. Grįždavau namo linksma. Gintas bandydavo pyktis. Bet aš šypsodavausi. Supratau, kad mano pareiga - už jį melstis. Į pyktį atsakydavau meile. Tai jį nuginkluodavo. Vienu metu net paklausė: „Turi meilužį?" Atsakiau, kad radau vienintelį, kuris galėtų pakeisti ir jo gyvenimą. Tuomet užsiplieskė: „Ką tu, ateisto dukra, gali pasakyti apie Dievą?" Buvo sunku: kuo daugiau meldžiausi, tuo blogiau. Kartą ir jis paprašė nuvesti į bažnyčią.


Kaip tai nutiko?


Londone mirė žymus pianistas. Kai Gintas grįžo namo, pranešiau tą žinią. Pažiūrėjau į akis ir paklausiau: „Kas kitas?" Šie žodžiai tarsi peiliu dūrė. Jis pradėjo mąstyti. Sakoma, Dievas niekada nevėluoja. Pagyvenusi su menininku apie antrą vaiką net negalvojau - ir taip jaučiausi einanti kryžiaus kelius. Gintautas su Silvija melsdavosi, prašydavo antros atžalos. Nors ir neplanavau gimdyti, kaip raketa lėkdavau prie kiekvieno kūdikio vežimėlio. Netrukus supratau: turėsiu sūnų. Suvokiau, kad malda - visagalė.

Neįsivaizduojate, kiek žmonių 2005-aisiais meldėsi už Ginto sveikatą. Daktarai stebėjosi, kad įvyko stebuklas, ir nesuprato, kaip jis pakilo iš patalo. Nesuprato, kaip galima pasveikti esant priešmirtinės būklės. Jį išrinko didžiausios Šiaurės Karolinos ligoninės geriausiu metų pacientu. Dabar žinau, einame antru tuneliu. Žmonės sako: „Man reikia, kad būtų taip." Dievas turi ir tokį, ir kitokį atsakymą. Neįsivaizduoji, kuris iš jų geras. Jei kas nors įvyksta, galbūt net ne tai, ko laukei, norėjai, turi būti dėkingas. Tokiais atvejais gelbsti draugų palaikymas, optimizmas. Aš dabar neprisileidžiu žmonių, kurie gali ką nors neigiamai kalbėti. Žodžiai daro įtaką, veikia stipriai.


Kodėl nusprendėte, kad Gintautas gydysis Vokietijoje, o ne JAV?


Amerikoje klesti švitinimo ir chemoterapijos verslas. Tarp šios srities atstovų ir natūralius metodus taikančių gydytojų vyksta karas. Jei nori gydytis jų taikomais metodais, turi išvykti už JAV ribų. Pavyzdžiui, tokios klinikos steigiamos kur nors prie JAV ir Meksikos sienos. Radiaciją ir chemiją kartą jau išbandėme. Reikia riktis kitą variantą. Manau, tinkamiausią. Pirmąsyk Gintui susirgus išleidome beveik milijoną dolerių. Dabar pirminė suma - trisdešimt tūkstančių - santykinai nedidelė. Bet ją reikia surinkti. Atidarėme sąskaitą. Žmonės aukoja. Judu, kažką darau. Juk nesėdėsi rankų sudėjusi, nors ir viskas - Dievo valioje...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos