Keista jį tokį matyti. Šiek tiek susijaudinęs. Pro berniokiškus skruostus gėdingai lenda drovumas. „Mano gyvenimas toks banalus, - atsargiai šypteli radijo stoties „M-1" programų direktorius, literatūrologijos magistras Mindaugas Stasiulis (28). „Bambaliu" apsiginklavusio treninguotojo Saulėno, kurį visi pažįsta iš televizoriaus, šiame žmoguje - nė kvapo.
Sakai, tavo gyvenimas - banalus. Vadinasi, tau labai neįdomu gyventi?
Tik pažiūrėk, kokie skandalai vyksta! Esama žmonių, kurie pasistengia, kad jų gyvenimas taptų įdomesnis, kuria intrigas.
Ar manai, kad dėl to jie - laimingesni?
Nemanau. Gal, sakau, jiems dėmesio trūksta? Gal ir man trūksta, kad sutikau kalbėtis?
Bet kartais juk, būna, nebegali trauktis. Tai štai, aš - nebegaliu. Esu prikaltas prie uolos lyg Prometėjas (juokiasi).
Negali trauktis, nes galvoji apie savo personažus ir radijo stotį, kurioje dirbi?
Ir televizijos laidą. Gal žmonėms tikrai įdomu, kodėl stoviu kostiumuotas ir kalbu per televizorių. Kai kas mane iš balso atpažįsta, juk daug metų dirbu radijuje, o kai kas - iš kitokio, raudono, kostiumo, kurį nešioja Saulėns.
O žmogus su švarku nuo to, su treningais, labai skiriasi?
Jums atrodo, kad ne?
Man atrodo, kad tas, su švarku, irgi šiek tiek personažas...
Nesilyginu su aktoriais, bet juk jų niekas neklausia: „Ar tu nemanai, kad esi šiek tiek Hamletas?"
Netgi aktoriams retsykiais nepavyksta ištrūkti iš personažo gniaužtų. Tau, nekrimtusiam aktorystės, turėtų būti dar sunkiau. Kas, kad nusivilkai treningus ir apsivilkai elegantišką švarką, vis tiek visi sako: „Ai, čia gi Saulėns."
Pernai dalyvavau muzikinio projekto „Švieski man vėl!" vertinimo komisijoje. Dariau tai su didžiausiu malonumu. Pirmiausia dėl to, kad mane kiekvieną savaitę pamatytų tėvai, - negaliu dažnai grįžti į jų namus Žemaitijoje. Buvo svarbu, kad matytų mane kitokį, nes jie juk irgi vertina, ir treninguotas aš vargu ar labai patinku. Saulėno padarytą įspūdį sunku išmušti.
Žinai, kartais taip norisi būti Mindaugu Stasiuliu, o ne Saulėnu. Kas yra Mindaugas Stasiulis? Bet kas... Net radijuje vienas kitą vadiname vardais.
Stebėtina, kad dar nepamiršai savojo. Maniau, visuomet atsisuki, kai tave Saulėnu gatvėje pašaukia...
Iš principo neatsisuku! Vilniuje, beje, niekam nerūpiu, užtat tas miestas man patinka. Gatvėse vaikšto kur kas įdomesnių personažų, netgi užsienio žvaigždžių. Net Adamkus su Sarkozy gali praeiti pro šalį. Šiauliuose irgi gerai... Turiu bičiulių, kartais nuvažiuoju pas juos. Pastebėjau, mažesniuose miesteliuose žmonės tiesmukesni - ką mato, tą sako.
O kaip geriau?
Man nereikia TOKIO dėmesio. Jei galėčiau būti neatpažintas, geriau ir būčiau neatpažintas. Gali būti, kad žmonės susigriauna mitą: mano, eidamas gatve, kaip Saulėnas laidysiu juokelius, barstysiu saulėgrąžas iš kišenių, bandysiu visiems įtikti, su visais sveikinsiuosi. Bet tai - neįmanoma! Nenoriu niekam įtikti, sau pačiam esu svarbesnis nei mano kuriamas personažas.
Ar niekada nepagalvojai, kad Saulėno sėkmė slypi dvilypume? Juk tu ir Saulėns esate žiauriai skirtingi.
Ar nemanai, kad Saulėnui - pernelyg daug laurų? Mudu su radijo kolega, aktoriumi Aisčiu Mickevičiumi sukūrėme ne vien Saulėną. Kasdien į radijo eterį paleidžiame skirtingus personažus. Vieni gyvena ilgiau, kiti miršta po dienos. Ali Baba, besijuokiantis kaip Alanas Chošnau, broliai Liolekas ir Bolekas, įkūnijantys brolius Lavrinovičius, vadybininkas Žilvinas... Saulėnas - tik vienas iš jų. Su Aisčiu tikrai nesistengėme sukurti radijo Frankenšteino, kuris atsigautų ir išžygiuotų iš radijo į pasaulį.
Nors ir kaip būtų, jis vis tiek pradėjo gyventi savo gyvenimą...
Gal jis labiau patiko žmonėms? O gal labiau patiko televizijos laidų prodiuseriams, kurie manė, kad jis gali patikti žiūrovams? Na, jei per Saulėno gimtadienį Šiauliuose susirinko rekordinis skaičius žiūrovų, argi tai neįrodo, kad jie buvo teisūs? Vargu ar tie žmonės norėjo pasiklausyti vieno arba kito atlikėjo, - koncertų juk būna daug. Matyt, juos patraukė bendra idėja, o gal manė, kad bus daugiau linksmų žmonių.
Pakalbėkim pakalbėkim apie tą gimtadienį. Sklando gandas, kad muzikantams buvo iškelta sąlyga: arba groji Saulėno gimtadienyje, arba tavo dainos daugiau niekada neskambės „M-1" eteryje.
Kas galėjo taip pasakyti?! Įsivaizduok: mes terorizuojame Andrių Mamontovą! Jei Andrius su „LT United" gali provokuoti visą Europą, tai argi turėtų stebinti jo dalyvavimas Saulėno gimtadienyje? Nė neabejoju, kad esama žmonių, kuriems patinka jo dainos ir lygiai taip pat patinka kai kurie Saulėno bajeriukai.
Daugybei žmonių kyla klausimas: esi protingas, išsilavinęs žmogus, kaip toks būdamas gali kurti personažą, kurį kai kas vertina tiesiogiai? Jie perima Saulėno juokelius, kalbos manierą, stilių, o jo elgesys tampa tiesiog gyvenimo norma.
Abejočiau, kad esu priimamas kaip gėris. Niekas nesirengia taip kaip Saulėnas. Netgi vadinamųjų gezų stilius jau gerokai pažengęs į priekį. Lakierkų prie treningų tikrai niekas neavi. Gal prieš penkiolika metų ir būtumėte suradę tokį tipažą...
Sakai, prigijo frazė „Turėk raumeny". Tai buvo tiesiog kalbos lepsusas, bet paskui pagalvojome: „O juk tikrai Saulėns omens, sąmonės, proto neturi!" Išėjo primityvus žmogus, retsykiais dar bandantis filosofuoti. Beje, jis niekada nesikeikia, nekviečia daryti nieko pikta.
Pats turėtum žinoti, kad Lietuvos kaime jaunimas baigia prasigerti. „Bambalis" - kasdienis jų atributas. O čia dar Saulėns... Ar tai reiškia, kad plastikinių butelių kultūra tavęs nė kiek nejaudina?
Aš manau, kad bent kiek mąstančio žmogaus Saulėnas negali paskatinti gerti daugiau arba mažiau. Nemąstančiam netgi kunigo pamokslas nepadėtų. Ar įsivaizduoji, kad į tokį geriantį kaimą vietoj Saulėno atvažiavęs Motiejus Valančius, jei dar būtų gyvas, sugebėtų juos atkalbėti nuo alaus bambaliuose?
Prasitarei, kad tu alaus negeri? Savo jau išgėrei?
Nei pieno, nei alaus savo dar neišgėriau. Man viskas skanu. Tik laikausi griežtos taisyklės - jei vairuoju, vietoj alaus renkuosi kavą.
Įsivaizduokime, televizijoje atsiranda personažas, kuris moko žmones gražiai ir teisingai gyventi. Tai - utopija?
Daugelis personažų televizijoje ką nors teigia. Jie atspindi tikrą gyvenimą, vieni geriau tai daro, kiti prasčiau. Kažkodėl populiariausi tampa esantys paribyje - valkatos, durniai. Pradedant Le Broniumi ir baigiant humoro genijaus Rolando Kazlo personažais. Kodėl žmonėms tokie patinka? Matyt, visada smagu pamatyti kvailesnį už save: „Je, aš toks nesu!"
Nesunku įsivaizduoti situaciją: susitinka trys moterys. Ateina ketvirta, kuri yra siaubingai apsirengusi ir kalba visiškus niekus. Ką tos moterys pirmiausia padarys? Ogi pasakys: „Kaip puikiai tu atrodai!" Viduje jos, žinoma, juoksis ir džiaugsis, kad atrodo geriau už ją, kad proto turi daugiau. Ir vyrams taip yra... Baisiausia, kad eksperimentai atliekami su tikrais žmonėmis. Minedas, Ostapenka... Iš personažo galima tyčiotis, tačiau kam tyčiotis iš tikrai egzistuojančio žmogaus? Minedas juk neturi už ko slėptis.
Baigei filologijos studijas. Kodėl pasirinkai tokią nepopuliarią specialybę?
Dar dabar naktimis mane kankina košmarai, kad niekaip negaliu išlaikyti matematikos egzamino mokykloje. Nesigailiu, kad nusprendžiau Vilniaus pedagoginiame universitete studijuoti lietuvių kalbą. Pamenu, vaikščiojau Vilniaus senamiesčiu kaip kvaištelėjęs - juk tomis gatvėmis Žygimantas Augustas žingsniavo. Ne barakas man buvo galvoje, o barokas. Gal taip atsitinka visiems, kurie atvažiuoja į sostinę iš provincijos.
Iš kur tu atvažiavai?
Iš Žemaitijos, netoli Varnių yra toks Pupinių kaimas. Dvyliktoje klasėje mūsų mokėsi keturi. Reikėdavo prie pamokų pasėdėti, nes klausinėdavo kasdien. Literatūra sekėsi, gramatika - nelabai. Taisyklės man visada kenkdavo.
Įstojau nesunkiai. Gal padėjo, kad buvau laimėjęs keletą skaitovų konkursų, o gal tai, kad esu vyras. Iš šimto dvidešimties bendrakursių mūsų buvo vos dešimt.
Ir kaip gyventi tarp merginų? Užtat visi ir sako, kad filologai - bobos.
Tarp mūsų tipiškų filologų nebuvo. Bohemiški, stipriai rašantys - nė velnio jie ne moteriški! Labiau ne iš tos planetos... Ir aš toks pat. Matyt, iš tų laikų manyje liko atsainumo, sugebėjimo ironiškai pažvelgti į gražius, spalvingus, bet tuščius dalykus. Ne, visai jų neneigiu, man irgi daug ko reikia - būtų smagu nusipirkti geresnę mašiną. Ir namo noriu, ir skudurų. Jei turi galimybę užsidirbti, kodėl ne?! Tik džiaugiuosi, kad dažnai viduje mane kažkas sustabdo: bet kam visa tai?
Jei žiūrėsime filosofiškai, daugybė dalykų gyvenime neturi prasmės, tačiau dar daugiau esama tų, kurie visiškai beverčiai. Tikrai ne smulkmena iš ryto pabučiuoti savo mylimąją ar mylimąjį. Tačiau norėti visko...
Lietuviai - darbšti tauta. Pajutome, kad galime dirbti ir užsidirbti, ėmėm ir pristatėm dangoraižių, prisipirkom butų, pusę „maksimos" susikrovėme į vežimėlį. Kuo daugiau naujų mašinų gatvėse, tuo mažiau gero slaviško atsipūtimo. Kartais manau, kad iš tiesų laimingi tie, kuriems mes siūlome humanitarinę pagalbą. O gal pagalbos reikia mums patiems? Tik ne humanitarinės, psichologinės...
Ar turi su kuo vakare virtuvėje pasikalbėti apie tokius svarbius dalykus?
Su vynu galima kalbėtis... O gal tai buvo klausimas, ar aš turiu merginą?
Turiu, to nepaslėpsi. Nors dabar jaučiuosi lyg kaltas taip sakydamas... Kiti turi daug, aš turiu tik vieną.
Seniai turi?
Iš tiesų nė nežinau, ar tikrai turiu. Dažnai būname drauge, bet kol kas kartu negyvename. Bus pusantrų metų...
Daugybė garsių žmonių dejuoja, kad sudėtinga rasti antrąją pusę...
Kai susitikome, nei aš apie ją ką žinojau, nei ji apie mane. Vienas kitą pamatėme klube, nors abu manėme, kad tai - tikrai ne ta vieta, kur galima sutikti meilę. Kai pasakai, kad turi antrąją pusę, niekas nebando tau lipdyti svajonių jaunikio etiketės.
Ir žinučių telefonu nesiuntinėja...
Ir nelaukia darbe prie durų su kotletais (juokiasi). Ačiū Dievui, Lietuvoje dabar yra daug žvaigždžių - pusė tautos žvaigždės. Vienus parodė per kriminalines žinias, kiti dalyvavo realybės šou, penkti dainavo, dar kitų nuotraukas žurnalas išspausdino. Žvaigždžių šalyje lengva gyventi.
Papasakok, kaip pradėjai dirbti radijo stotyje „M-1"?
Baigęs studijas pusmetį pradinukus rusų mokykloje mokiau lietuvių kalbos, paskui metus dirbau regioninėje radijo stotyje. Kai pamačiau, kad visas darbas - tik skaityti žinutes, mečiau, norėjosi daugiau. Baigiau literatūrologijos magistrantūrą, maniau, būtų smagu rasti darbą, susijusį su teksto rašymu. Radijo stotis „M-1" tapo mano karjeros pradžia. Iš pradžių laidas vedėme vėlų vakarą, bet po trijų mėnesių tuometis „M-1" vadovas, šviesaus atminimo Hubertas Grušnys, paragino: „Eikit dirbti dieną!" Šitas radijas niekada nebijojo provokuoti ir mėgo spalvas. Prisimink Tomazą ir Marazą, pleputes.
Programų direktoriumi pradėjai dirbti sunkiu metu, kai radijo populiarumas ėmė kristi...
Tada radijas buvo sterilus. Dabar vis svarbesnis darosi turinys. Mano darbe - daug kūrybos ir tai yra smagu, nes esu kūrybos žmogus.
O tu mūzų nepasiilgsti?
Ar tų? Tikrųjų? Koks aš esu tinginys, po velnių! Kartais parašau vieną kitą haiku, patinka esė. Veža ironiškas požiūris į aplinką. Žiūrėk, atsinešiau eilėraštpalaikį apie žvaigždes: Paparacai, sumedžiokit mane objektyvais / Žurnalistai, paguldykit ant scenos mane / Iškilmingai apstaukit mane mikrofonais / Aš noriu gulėt žvaigždės patale.
Bet lyg žaibas VIP'inę minią nušviečia blykstė / Išsigandęs šaukiu, man smagu, gal dar ne?!!! / Vienaakis Ciklopas jau vejasi kitą / Ir žurnalo viršelis, lyg dangtis, užvožia mane.
Nieko gudraus. Visiškas popsas.
Jei rašai eiles, juk nori, kad jas kas nors išspausdintų...
Netgi mama, išvirusi sriubos, nori, kad vaikai ją valgytų. Žmogui svarbu būti suprastam. Smagu, kai gyvenimas rašo tau pažymius, piešia saulutes.
Ar tu esi vienturtis sūnus?
Mes esame penkiese. Turiu tris seseris ir vieną brolį, jam jau keturiasdešimt. Visi jie gyvena Žemaitijoje, o aš, jaunėlis, Vilniuje. Mama vis padejuoja, kaip būtų gerai, jei gyvenčiau bent kiek arčiau, na, kad ir Klaipėdoje. Kokia neteisybė - bet kuri mano sesė turi dvi seses ir du brolius, o aš - vieną brolį ir tris seseris.
Kai grįžtu į tėvų namus, man reikia kokių penkių dienų, kad su visais pasimatyčiau.
Kaip kalbatės namuose?
Žemaitiškai. Neįpratusiai ausiai, tai, žinoma, įspūdinga. Negana to, žemaičiai dar ir garsiai rėkia. Stipri, vyrams prie alaus tinkanti kalba.
Gal žinai, iš kur tas tavo kandumas?
Oi, mano tėtis! Esu blanki jo kopija. Dabar jie gyvena dviese su mama, bet vos tik namuose atsiranda žmonių, tėvo akyse įsižiebia kibirkštys. Žybt žybt, lyg jam būtų dvidešimt metų. Prasideda istorijos, juokeliai, folkloras... Sakydavo: jei tėvas baliuje, tai balius pavykęs. Iš jo pokštų galiu juoktis valandų valandas.
Kai tau dvidešimt aštuoneri, ką laikai svarbiausiais dalykais gyvenime?
Tu teisi, metams bėgant, vertybės keičiasi. Šiandien norėčiau daugiau laiko skirti sau. Per pastaruosius dvejus metus darbo buvo neįtikėtinai daug. Kai net pramogos virsta darbu, nebejauti nei džiaugsmo, nei malonumo. Kaip vėl norėčiau pajusti stebuklą ir kaip gaila, kad jis niekada nebebus kaip vaikystėje, kai iš parduotuvės parsinešdavai arbūzą ar indelį kondensuoto pieno. Pernai tokia akimirka buvo ištikusi: su draugais nuvažiavome į Ventės ragą. Buvo žiurus vėjas, išsinuomojome namelį ant marių kranto. Vakare atsisėdome, atsikimšome vyno ir sėdėjome penkias valandas. Tas baisus vėjas išpustė visas smegenis, buvo taip gera.
Norėtųsi daugiau ramybės. Gal netgi jau galėčiau pievą pjauti prie namų... Nors ne, negalėčiau. Dar ne.