Kokiomis nuotaikomis sutinkate šį gimtadienį?
Aš turiu labai konkrečių pasiūlymų mūsų Vyriausybei, kaip sutaupyti lėšų ir išgelbėti biudžetą. Pirmiausia siūlau uždaryti visus teatrus, visas koncertų sales. Gan apčiuopiama suma tikrai bus sutaupyta. O popsas išsilaikys pats – kad Vyriausybei būtų smagiau, jis tikrai gyvuos.
Manau, kad reikia nutraukti visus renginius, kurie susiję su rimtąja dramaturgija, muzika ir kurie prisideda prie tam tikro valstybės, tautos dvasinio potencialo augimo. Dabar mes esame dvasiškai nuskurdę – išgyvename ne finansinę, o dvasinę krizę. Mūsų vertybės, siekiamybės yra labai žemo dvasinio lygio, apie tai turėtume galvoti, norėdami išgyventi.
Norėčiau būti jaunas... Faustas sugalvojo kažkokį gėrimą, kurį išgėrė ir atjaunėjo. Va tokio gėrimo norėčiau... Sulaukęs tiek metų, nebesi nei optimistas, nei pesimistas, netrykšti nei entuziazmu, nei puoli į gilią depresijos duobę – tiesiog vertini įvykius taip, kaip tau atrodo.Antra – siūlau kaip nors tvarkytis su pensininkais. Jie ir taip sunkiai gyvena, todėl manau, kad būtų labai humaniška ir nebrangiai kainuotų nupirkti gerų nuodų kiekį – kiek sutaupytų „Sodra“ ir valstybės biudžetas!
Ir trečias mano pasiūlymas: kadangi smulkieji verslininkai ir taip dirba kaip vergai, siūlau labai humaniškai – nuo Gariūnų iki Šiaurės miestelio visas pakeles kryžiais nustatyti ir ant tų kryžių visus smulkiuosius verslininkus į kilpas įkišti.
Tai padėtų žymiai sutaupyti ir išgelbėtų valstybės biudžetą – net išgelbėtų šitą šalį, kuri nebeturi pakankamai dvasinių jėgų. Iki šiol taikytos priemonės, mano nuomone, yra nelabai efektyvios. Taip mes ir gyvenam, tokios mūsų nuotaikos...
Ir vis dėlto gal yra kas nors, kas džiugina jūsų širdį?
Man jau daugiau nei septyniasdešimt metų... Norėčiau būti jaunas... 20 metų... Faustas sugalvojo kažkokį gėrimą, kurį išgėrė ir atjaunėjo. Va tokio gėrimo norėčiau... Sulaukęs tiek metų, nebesi nei optimistas, nei pesimistas, netrykšti nei entuziazmu, nei puoli į gilią depresijos duobę – tiesiog vertini įvykius taip, kaip tau atrodo.
Pensijos man neužtenka išgyventi, todėl dar dirbu, vaidinu, spektaklių turiu. Ir manau, gal kai kuriuose spektakliuose nėra taip blogai, kad kažkoks nukriošęs senis ten dar vaidina...
Jūsų žodžiai skaudūs – juk publika jus taip myli...
Aš nežinau, myli – nemyli, gal vyresni dar prisimena kai ką... Bet sakau, galbūt nėra taip blogai, kad vienas kitas senukas scenoje pasirodo. O dabar mokesčiai padidėjo... Tai nežinau, kaip tokia moralė vadinasi, kai iš ubago atima lazdą? Nesakau, kad esame ubagai – va, turime ir obuolių sulčių, kartais ir arielkos galima išgerti – bet dabar ir arielką pabrangino! (Šypsosi)
Šiandien aš apie tai noriu kalbėti, o ne apie teatrą, meną kokį nors... Tokios mintys man šiandien kyla gimtadienio proga.
Galbūt šis emocinis, finansinis nuopuolis padės mums grįžti prie užmirštų vertybių?
Gal tas kritimas turės ir teigiamų pasekmių, privers mus susimąstyti... Mes panirome į to vartotojiško pasaulio malonumus, teikiamas galimybes, viską pradėjom griebti, sumaterialėjome...
Senais laikais krautuvėje sviesto arba yra, arba nėra, o dabar – didžiausias pasirinkimas. Bet dvasingumo, drįstu pastebėti, buvo daugiau. Žinoma, neigiamų reiškinių visada yra – net pažangiausioje ir labiausiai išsivysčiusioje visuomenėje.
Galbūt ta krizė mums bus naudinga ir mes atsitokėsime nuo materialinio kaupimo, pirkimo reikia nereikia. Kai pinigų yra, galva pasidaro išpūsta ne nuo gerų minčių ir idėjų, bet nuo pinigų.
Su jūsų gimimo diena beveik sutampa jau legendinio filmo „Jausmai“, kuriame susipažinote su būsima žmona Eugenija Bajoryte, išleidimas DVD formatu...
Džiugu. Mums tai smagi ir labai maloni naujiena – ten Bajorytė buvo labai graži. (Šypsosi, pažvelgęs į žmoną, su kuria kartu jau 40 metų pragyventa.)
O turite kokių gimtadienio šventimo tradicijų?
Jokių. Keli šeimos draugai ateina, ir viskas. O su teatro kolegomis artimai nebendraujame. Va neseniai išleistoje knygoje apie aktorių Arną Roseną irgi skaičiau, kad iš teatro draugų lieka vos vienas du. Matyt, tai būdinga. Iš savo kolegų neturiu nei draugų, nei labai artimų sielų.
Dabar dažniau susitinkam, kai žmogui blogiau. Jau įeinu į tą terpę žmonių, kurie bendrauja per laidotuves. Tai yra gyvenimas – čia nei liūdna, nei ką: gimstam, senstam ir numirštam, toks jau gyvenimo ratas...
