Interviu pradžia
Interviu tęsinys
– Kokie jūsų santykiai su žiniasklaida? Pasigirsta, jog nuo žurnalistų jau kurį laiką esate atsiribojusi, o sulaukusi žiniasklaidos atstovų skambučių siunčiate juos velniop...
– Su žurnalistais man kartais būna sunku. Aš ant jų nepykstu, bet kartais jie klausia: ar norėtumėte dirbti Paryžiuje? Lygiai taip pat jie gali manęs pasiteirauti: ar norėtumėte dirbti Juškos gatvėj? Klausiate, kodėl nebendrauju su žurnalistais? Aš nežinau, ką aš darysiu kažkurią konkrečią dieną, arba kas laukia mano šeimos. Nežinau, kur būsiu bei kokių planų turėsiu. O jeigu aš atsikelsiu ir man skaudės galvą? Viskas yra labai konkretu. O manęs dažnai klausinėja nekonkrečių dalykų.
Jeigu jūs man būtumėte paskambinę ir pasiūlę pasikalbėti, papusryčiauti kartu, būčiau jums pasakiusi: „Žinote ką? Viso gero.”
Bet aš pagalvojau, jūs mane sekėte, susiorientavote. Turėjau paprastą pasirinkimą: nuo jūsų bėgti, arba su jumis bendrauti. Arba nekreipti į jus dėmesio. Bet kokiu atveju jūs išlošėt. Bet aš turėjau parodyti, kad jūs galite ir pralaimėti. Jeigu būčiau norėjusi, aš būčiau nuo jūsų pasislėpusi, bet kurių velnių?
Grįžtant prie klausimo apie žiniasklaidą, manau, kad esu reikalinga jums, o jūs – man. Tai apibusiai naudingas kontaktas. Mes visi dirbame savo darbą.
– Kaip dažnai pakliūvate paparacams Rusijoje?
Tokios baisios situacijos Rusijoje, kaip Vilniuje, tikrai nėra. Aš nežinau, gal jūs pradėjot naują paparacų madą Lietuvoje (kvatojasi)...
– Prieš keletą mėnesių pasaulį apskriejo nuotraukos, kuriose esate įamžinta, kai mados renginyje jums pasilenkus iš suknelės išlindo šiek tiek daugiau, nei planavote.
– Apsinuoginau! Puiku! Jeigu tai yra gėdingiausia ir blogiausia, ką apie mane galima parašyti ir nufotografuoti, aš savimi didžiuojuosi. Kai jūs pažiūrėsite A.Balabanovo filmą, suprasite, ką turiu galvoje. Nejaugi niekas nematė mano krūtinės?! Aišku, nesinorėtų vaikščioti visai nuogai.
Atvirai pasakius aš tuo metu buvau užsiėmusi, apie išlindusią krūtį supratau tik vėliau. Manau, kartais pervertinu savo vaidmenį pasauliniame kontekste, bet ir žiniasklaida pervertina savo vaidmenį mano kontekste. Man draugai pasakojo: „Internete rašoma, kad tau krūtis išsprūdo renginio metu“. Atsakiau jiems: „Aa, na, ką padarysi.“
Manau, jei būtų parašyta, kad I.Dapkūnaitė kažką užmušė, būtų blogiau.
– Papasakokite apie Labdaros fondą, kurį remiate.
– Vienas įdomiausių dalykų, ką aš darau Maskvoje, yra labdaros fondas „Vera“. Ši labdaros organizacija turi globėjų tarybą. Esu viena iš jų. Mes padedame žmonėms, kurie atsiduria slaugos ligoninėje. Tai tarsi vieta pakeliui į Anapus. Slaugos ligoninėje dauguma žmonių miršta, retais atvejais išgyja. Tai daug pinigų reikalaujanti sritis. Atsitiktinai patekau į fondo tarybą. Manau, kad bendradarbiavimas su slaugos ligonine pirmiausia yra parama man, o ne tiems žmonėms, kuriems aš padedu. Man reikia tokios veiklos.
– Kurią pasaulio vietą laikote savo namais?
– Dabar mano namai Vilniuje, nes šiuo metu čia esu. Kai važiuosiu į Maskvą, bus Maskvoje, nuvykusi į Londoną jį ir laikysiu savo namais. Jei filmuotis vyksiu į Paryžių, ten ir bus mano namai. Nors gal ir ne. Bet ten irgi yra namai. Širdies namai yra Vilnius, nėra ką apie tai diskutuoti.
Įsivaizduokite situaciją, kad vyksta grožio konkursas, o jūs esate dalyvės mama. Tai aišku, kad mamai jos vaikas yra gražiausias. Taip yra ir su Vilniumi. Kas tau yra gražiausias? Aišku – tavo vaikas, nors ir su ragais, uodega ar žvynais.
– Apie jus daug rašo užsienio žiniasklaida, tačiau paskutinį interviu Lietuvoje davėte berods 2005-aisiais. Atsiribojote nuo lietuvių žurnalistų?
– Viskas yra susiję su tais darbais, kurie pasiekia žiūrovus. Pastaruoju metu buvo nemažai interviu, nes pasirodė filmas „Morfijus“. Tai dalis kino juostos reklamos. Aš sutinku padėti filmo reklamai. Viskas priklauso nuo nuotaikos. Visada sakau: „Ne ne ne, neturiu nuotaikos.“ Jeigu jūs būtumėte mane sutikę kitą dieną, galbūt mes nebūtume šiandien susitikę. Be to, esate tokie, kokie esat. Kai mane bandėte nufotografuoti, galvojau, išlipsiu iš automobilio ir ateisiu pas jus pasikalbėti. Galvojau, sakysiu: „Nufotografuokit mane ir eikit sau. Viskas.”
Bet gyvenime daug dalykų vyksta spontaniškai. Pamatai žmogų ir pagalvoji...
Aš išsikviečiau taksi, išlipau pro langą kitoje namo pusėje, pabėgau ir pagalvojau: na ir kas... Aš grįšiu prie savo namų, o jūs vis tiek būsite ten pat ir manęs lauksite. Jūs mane suradote.
– Labai saugote savo šeimą nuo žiniasklaidos...
– Šeimos negloboju, tačiau laikausi tam tikrų principų. Jeigu mano tokia profesija, jums įdomu, ką aš darau. Jūs, žurnalistai ir filmų žiūrovai, į mane žiūrite. Mano profesijoje yra principas: aš stoviu, o jūs į mane žiūrite, aš filmuojuosi, o jūs – stebite. Aš pati jus pakviečiau, su šautuvu manęs čia niekas neatvarė ir nesakė: „Tapk žinoma artiste, Ingeborga.“ Mano darbas – viešas, žmonės mane mato televizoriuje, o vėliau – gatvėje, jie mane pažįsta. Mano profesija toli gražu nėra viena naudingiausių. Taip išėjo, kad esu viešas žmogus. Mano šeima – nėra tos pačios profesijos atstovai. Nenoriu, kad jie susidurtų su mano darbo pasėkmėmis. Aš jums į rankas papuoliau būtent dėl to, kad esu žinoma aktorė, nenoriu, kad papultų ir jie, mano šeima.
Su žurnalistais bendrauju jau 20-imt metų. Prisimenu pirmuosius savo interviu. Kai manęs paklausdavo, kas yra laimė, atsakydavau, jog nežinau. Jeigu manęs to paklausia dabar, atsakau: „Kitas klausimas...“. Aš taip pažįstu žurnalistus, kad iškart žinau klausimus, kuriuos jie man užduos. Jūs vis tiek užduosite klausimą, ką aš šiuo metu veikiu, kur ilsiuosi, paklausite, koks mano mėgiamiausias miestas. Galėčiau išvardinti visus jūsų klausimus.
– Tokio klausimo turbūt nemanėte sulaukti: Ingeborga, kodėl Jūs be vestuvinio žiedo? Jūs jo nebenešiojate?
– Nei mano vyras, nei aš neturime vestuvinio žiedo (susimąsto). Ne, mes abu turim žiedus, bet pagalvokit, kiek kartų aš persirenginėju, kai vaidinu. Filmavimo metu negaliu mūvėti žiedo. Be to, jeigu aš jį nusiiminėsiu kiekvieną kartą, tiesiog paliksiu jį.
Pasakysiu štai ką: jeigu mes su vyru būtume norėję išsiskirti, būtume seniai išsiskyrę, joks žiedas manęs nebūtų sulaikęs.
– Kaip dažnai matotės su vyru, kai tiek daug keliaujate?
Jeigu mes dar kartu, reiškia, kažkaip mes matomės. Niekas nežino, kas bus rytoj. Nežinau kodėl, bet vienu metu žurnalistams šovė į galvą manęs klausinėti, ar mes su vyru jau išsiskyrėme. Nežinau, kas tokias kalbas paleido. Norite oficialaus atsakymo?! Ne! Norite neoficialaus?! Ne!
– Kaip manote, kodėl išgarsėję aktoriai dažnai tampa pasipūtėliais?
Kiekvienas gyvename savo gyvenimą. Kai man skambina žurnalistai, pasakau, kad nekalbėsiu, nes skambina į mano privatų telefoną. Gal jeigu mes būtume susitikę kitokiu laiku, aš būčiau jums pasakiusi: „O kas jūs tokie?”
Vertinu profesionalus. Jeigu žmogus profesionalus – aš jį atpažįstu. Su jumis susitarėme susitikti 9 valandą ryto, ir jūs buvote sutartoje vietoje.
Kartą turėjau nuotykį Kinijoje. Mano atstovai susitarė su žurnaliste ir įspėjo, kad ji nevėluotų į susitikimą. Aš atėjau sutartu laiku, o žurnalistės nebuvo. Susisiekiau su savo atstovais ir pasakiau, kad merginos sutartu laiku ir sutartoje vietoje nebuvo. Žurnalistė vėlavo 15 minučių. Interviu jai daviau, bet pagalvojau: velnias, tai taip neprofesionalu. Aš nesigiriu. Visi apsirinka, bet nori nenori, yra tam tikras etiketas.
– Susidaro įspūdis, kad pasaulį apėmusi krizė Jūsų nepalietė. Viso pokalbio metu Jūs spinduliuojate optimizmu. Atrodote iš tiesų laiminga!
– Niekada nepamirštu, kad man labai pasisekė, nes galiu gyventi užsiimdama aktoryste. Jeigu būtų nepasisekę, mes čia nesėdėtume. Galiu skraidyti po pasaulį, pamatyti draugus, šeimą, kad ir kur bebūčiau.
Dabar sąlygos bus daug kam sunkesnės visose srityse. Nesinori vartoti to žodžio, bet krizė yra krizė. Aš niekada nepiktnaudžiavau, kad galiu rinktis. Visada vertinau, kad turiu darbą. Dabar šis pojūtis dar aštresnis. Noriu aš to, ar ne, negyvenu oazėje.
