Po repeticijos mes lėtai pėdinome į artimiausią kavinukę, nes studijoje šnekučiuotis apie muziką ir vos už savaitės įvyksiantį koncertą buvo kiek šaltoka. Jau tuomet beplepant apie visai neseniai įvykusią išvyką į Kazachstaną, Giedrė intriguodama užsiminė: „Šiame koncerte nebus jokios elektronikos“. Pirmas toptelėjęs klausimas: o kas gi tada bus? Tačiau apie viską iš pradžių.
Scenoje esate jau galybę metų, kaip pavyksta išlaikyti tą patį ir kartu kitokį stilių, likti ištikimai sau, savitai muzikai?
Aš nesitikėjau gerų klausimų (juokėsi). Turbūt pavyksta dėl to, kad natūraliai keistis leidžiu tiek sau, tiek ir muzikai. Ji su manimi yra visuomet, taigi mes keičiamės lygiagrečiai. Nėra taip, kad mano charakteris būtų vienoks, o mano muziką – visai kitokia. Tuo pačiu, dabar pasakysiu ne kukliai, bet esu labai įvairiapusiška. Pavyzdžiui, aš galiu apsiverkti, pykti, galiu būti linksma, uždara... Taigi ir mano muzika priklauso nuo mano emocijų. Be to, su „Empti“ aš esu vienokia, dainuodama su „Pieno lazeriais“ dar kitokia, o džiazuodama – trečiokia. Šiame soliniame projekte būsiu dar kitokia.
Galbūt įdomu būtų padainuoti lietuvišką kito autoriaus tekstą, bet kol kas net neįsivaizduoju kieno.
Iš to išplaukia dar vienas klausimas, jūsų akimis – kaip per tą laiką pasikeitė jūsų dainavimo stilius?
Man pačiai tai labai pasikeitė, nes kurdama solinį projektą aš viską darau pati. Taip, man padeda muzikantai, bet finalinis žodis būna mano. O tiek į „Pieno lazerius“, tiek ir į „Empti“ aš buvau pakviesta, kai grupės jau buvo susikūrusios, o jų dainavimo braižas susiformavęs. Jiems tiesiog reikėjo vokalistės.
Kalbant apie albumą... Jis turėtų pasirodyti kitais metais, taigi soliniame koncerte, kurį pavadinau tiesiog „Giedrė SOLO“, aš pristatysiu savo naują muzikinę programą. Albumui turime įrašytas vos dvi dainas, kurių viena, „Paskutinis kartas“, jau sukasi radijo eteryje. Dabar po truputį įrašinėsime ir kitas savo dainas.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Giedrės repeticija |
Tad ir pakalbėkime apie jūsų solinę programą. Ką gerbėjai joje išvys?
Aš labai noriu į sceną atsinešti debesį. Greičiausiai aš jį ir atsinešiu. Na, tiksliau, aš laikau čiūrikus, kad man šis sumanymas išdegtų. (kaip suprasti – debesį? – aut.past.) Tiesiogine to žodžio prasme – debesį (šypsosi). Kol kas dėl to kalbuosi su keliais scenografais. Vieni man sako, jog tai nėra įmanoma, kiti – pasiryžę pamėginti. Kaip realiai bus, mes pamatysime tik koncerto metu.
Be to, su savo naujomis dainomis primiausia nuėjau pas Andrių Mamontovą.
O muzikinė programa... Aš pati jos stilistiką įvardinu poproku. Ar atėję žmonės galės šokti? Taip, galės. Ar tie, kurie nenorės šokti, galės sėdėti prie staliukų ir tiesiog klausytis tekstų? Taip, galės. Be to, tikrai nebus jokios elektronikos.
Su tokia grupės sudėtimi koncertuojate pirmą kartą?
Kartu su bosistu Juliumi mes grojome „Pieno lazeriuose“, su būgnininku Dariumi ir klavišininku Andrėjumi mes grojome džiazo projektuose. Tik gitaristas Paulius yra naujas mūsų aplinkoje. Aš pirmą kartą su juo groju, tačiau tai padaryti aš norėjau jau seniai, nes Lietuvoje yra tikrai labai ne daug įvairiapusiškų gitaristų, kurie galėtų groti nuo džiazo iki roko.
Kaip gimė dainos „Giedre Solo“ programai bei būsimam albumui?
Kaip ir visos dainos. Aš nuo šešiolikos metų kuriu ir kuriu.. Kodėl būtent solinės? Na, nes pagal stilistiką jos ne labai tiko „Empti“, o man būtų buvę gaila, jei jos pasiliktų dulkėti stalčiuje.
Aišku, atskirti muziką ir dainų žodžius nėra labai lengva, bet vis gi kas jums pačiai svarbiau – muzika ar tekstas?
Tekstas man labai svarbus. Aš nežinau kaip kitiems dainininkams, bet, pagal tai kokius tekstus jie dainuoja arba jį ištransliuja, galiu nuspėti, kad tekstas jiems svarbus galbūt tik 30 proc. Man svarbu, kad būtų tas aukso viduriukas – 50 procentų teksto ir lygiai tiek pat muzikos.
Žinoma, dainuodama džiazą aš dainuoju kitų žmonių tekstus. Tačiau tai yra seniai parašytos ir klasika tapusios dainos. Tiesa, nežinau ar atsirastų žmogus, galintis mane prodiusuoti. Na, nebent tai būtų Jay-Z ar Missy Elliott (juokiasi)... tada sutikčiau nedvejodama. Galbūt įdomu būtų padainuoti lietuvišką kito autoriaus tekstą, bet kol kas net neįsivaizduoju kieno.
Tiesa, dėstote džiazo vokalą, nekilo minčių uždainuoti su savo mokinėmis?
Buvo mintis jas pasikviesti pritariamiesiems vokalams, tačiau nebespėjome. Žinai, visuomet taip būna, manai, kad viską spėsi, bet paskui pamatai, kad laikas bėga ir... nebespėji (juokiasi).
Be to, norėčiau, kad mano šios solinės programos muzika neapsiribotų vien tik Vilniumi ir Kaunu. Norėčiau, kad mano koncertai pasiektų ir mažesnius miestus. Mes, vilniečiai, kartais būname tokie arogantiški ir pasikėlę, kad manome, jog mūsų ten nesupras. Gal dėl to, kad man jau 33-eji metai ir pati anksčiau manydavau, kad niekas manęs ten nesupras. Dabar aš pakeičiau savo nuomonę.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Giedrė Kilčiauskienė ir Julius Valančiauskas |
Neseniai grįžote iš Kazachstano, kuriame koncertavote su džiazo programa. Klausimas paprastas – kokius įspūdžius parsivežėte?
Koncertavome su vietiniais muzikantais dideliame privačiame renginyje. Žinai, ten viskas labai tviska. Lietuvos ponios Kazachstane prapultų lygiai taip pat kaip aš prapulčiau tarp mūsų ponių. Ten visos moterys – vakaro karalienės. Dar dalyvavau tokiame madų šou, savotiškame flash mobe ant prekybos centre esančių eskalatorių, o man bedainuojant žengė pati Milla Jovovich. Štai taip ten viskas turtingai ir gražiai vyko.
Kalbant apie Lietuvos ir Kazachstano muzikos kokybę, ar galėtumėt ją palyginti?
Gera kokybė. Prieš vykstant mes, tiesą sakant, nežinojome ko tikėtis. Važiavome kartu su pianistu, o prie mūsų prisijungė kazachstaniečiai: gitaristas, kontrabosistas ir būgnininkas. Vis tiek rytai, kita kultūra ir kiek kitaip jie tą džiazą supranta. Tačiau viskas pavyko super.
Vyksta daug diskusijų, kurių objektas – ar Lietuvoje įmanoma užsidirbti iš meno. Kaip atrodo jums?
Andrius Mamontovas – puikiausias pavyzdys, kad taip galima padaryti. Aišku, ne kiekvienam pavyksta tai padaryti, bet tikrai galima. Mes turime labai mažą rinką ir nėra tiek daug sąlygų dainuoti. Gerai, vasarą galima atsigriebti festivaliuose, tačiau ten nėra tokie dideli pinigai. Viską gelbėja tik privatūs renginiai.
Be to, aš su savo naujomis dainomis primiausia nuėjau pas Mamontovą. Tiesiog, paklausti patarimo, ką čia toliau daryti su tomis dainomis, ar kurti toliau, ar nieko su jomis nedaryti. Iš jo gavau labai didelį pirminį palaikymą, jis sakė girdįs net penkis hitus ir aš būtinai turiu tai daryti. Jis man padėjo įrašyti kažkokius demo variantus su pianinu... elektroniniu paštu siųsdamas tuos įrašus jis parašė tokį sakinį: „Žinai, turiu tik vieną pastabėlę, jei daina „Nieks nepasikeis“ būtų mano, aš išmesčiau eilutę „...tik lūpos nesikeiks“. Tačiau nepaisant to, aš ją palikau, nes ji man graži.
Paskutinis klausimas M.A.M.A. muzikos apdovanojimai... Kaip vertinate tokią, organizatorių žodžiais tariant, „muzikantų profesinę šventę“?
Gerai vertinu ir linkiu sėkmės šiems apdovanojimams. Mūsų šalis nėra didelė, nedaug ir muzikantų, tad jei ir toliau būtų buvusi tokia duobė – vienu metu nebuvo visiškai jokių apdovanojimų – tai tada ir patys apie save pradėtume blogai galvoti. Juk nėra taip, kad mes neturėtume ko parodyti. Manau, kad turi būti tokie apdovanojimai. Tikiu, kad šiemet bus geriau nei pernai metais, kitąmet – geriau nei šiemet.
Giedrės solinis koncertas įvyks jau ateinatį šeštadienį, lapkričio 10 dieną, Vilniaus centre įsikūrusiame klube „Studio 9“. Bilietus gerbėjai galės įsigyti prie įėjimo, o vokalistė įspėja: „Tegul susirinkę pasiklausyti koncerto neburba, kad mes vėluojame. Durys bus atidaromos 21 val., o mes pasirodysime tik 23 val. vakaro“.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Giedrė Kilčiauskienė |
