„Ačiū už viską... Ir – sudie!“ – gal kam nors netikėtai, tačiau apgalvotai ir tvirtai taria „69 danguje“ narės Karina Krysko (30), Nijolė Pareigytė (26), Ingrida Martinkėnaitė (33) ir Goda Alijeva (25). Grupė paliko gražų įrašą Lietuvos popscenos istorijoje ir atsisveikina po septynerių įspūdingų gyvavimo metų. „Liūdna... Baugu, – prisipažįsta jos. – Bet kartu ir įdomu: juk kiekviena pabaiga yra ko nors kito pradžia...“
Karina
Buvau branduolys, nuo kurio viskas prasidėjo. Mintis sukurti merginų muzikos grupę kilo mudviem su Egmontu Bžesku – Viešpatie, kaip seniai tai buvo... Jauni tada buvom, netvėrėm savyje, viskas atrodė įmanoma ir pasiekiama. Pagrindinė vokalistės partija atiteko man, bet niekada nesiekiau dominuoti ir nevadinau savęs lydere: kiekviena turėjome savo privalumų ir grupėje atlikome ką nors svarbaus.
Milijoniere per tuos metus taip ir netapau, bet tokio tikslo ir neturėjau. Pinigai mums nebuvo svarbiausi: grupę kūrėme ne todėl, kad užsidirbtume, o dėl to, kad visos troškome būti scenoje. Dabartinės mergaitės kitokios – jos svajoja tapti žvaigždėmis, maudytis piniguose, visur būti sutiktos išskėstomis rankomis... Mums toji mintis buvo toli gražu ne pagrindinė. Aišku, žinojome, kad einame į viešumą, nutuokėme, jog mus pamatys, pažinos, visur kvies, bet to, kas bus iš tiesų, neįsivaizdavome.
Apskritai grupė išėjo kitokia, nei aš įsivaizdavau. Nemaniau, kad ji bus tokia popsinė – juk svajojau apie rimtesnę muziką. Jei būčiau tvirtesnio charakterio, įžūlesnė ir labiau užsispyrusi, tikriausiai būčiau trenkusi kumščiu į stalą ir reikalavusi savo. Bet aš minkšta, linkusi prisitaikyti: „Na, gerai, pažiūrėsime, kas iš to išeis...“ Tolerancija mane kada nors pražudys! Metai bėgo, svajones apie rimtesnę muziką vis atidėliojau: rytoj, rytoj... Net mėginau sudėti du į vieną: vienu metu ir džiazą dainavau, ir koncertavau su merginomis. Tik bėda, jog kai žmogus plėšosi tarp skirtingų darbų, nė vieno nepadaro idealiai.
Pramogų pasaulį pažįstu jau septynerius metus, bet jis man tebėra šiek tiek svetimas. Atėjau į jį iš menininkų aplinkos, nesuvokiau, kas yra šou ir ko iš manęs reikia. Žiniasklaida pulte puolė: tardė apie meilės trikampius, klausinėjo apie mudviejų su Bžesku ryšius, brovėsi į miegamąjį. Sutrikdavau, nelabai norėdavau bendrauti, o reikėdavo... Nusifotografavome nuogos – vėl skandalas: „Kaip jūs galėjote?“ Menininkai tai traktuoja visai kitaip: visi žiūri į nuogas moteris paveiksluose ir aikčioja, kaip gražu. Reikėjo laiko, kad suprasčiau skirtumus. Tačiau neketinu skųstis – aš nieko nedariau per prievartą. Aišku, buvo dalykų, kurie nelabai patiko: pasitaikė keistų koncertų tam tikrai publikai... Nesuprasdavau, nei ką mes čia veikiame, nei ko jie čia atėjo. Ir tie pikantiški dainų tekstai... Bet dabar, kai „baltų kelnaičių“ ir „ruri ruri“ laikai praėjo, tvirtai galiu pasakyti: nieko nesigailiu. Gyvenime viską reikia išbandyti, jei kadaise nebūčiau to dariusi, nebūčiau tokia, kokia esu šiandien. Anksčiau buvau daug kuklesnė, uždaresnė, žodį bijojau ištarti... Scena mane išlaisvino: labiau pasitikiu savimi, išmokau išsakyti mintis, susiradau draugų. Net už vyro atsiradimą savo gyvenime turiu būti dėkinga tik pramogų pasauliui – jei nebūčiau jame sukusis, nebūčiau pažinusi Sauliaus, neturėčiau šeimos, dabar nesilaukčiau kūdikio... Ta terpė, kurią visi vadina nenuoširdžia ir paviršutiniška, man dovanojo patį šilčiausią dalyką – šeimą.
Abu su Sauliumi esame atsikandę tų blizgučių, bet tai irgi tik į gera, – išmokome atskirti grūdus nuo pelų. Mano nėštumas planuotas ir labai lauktas – visada žinojau, kad anksčiau ar vėliau taip atsitiks. Išlaukiau savo momento: man trisdešimt metų, motinystei esu pasiruošusi labiau negu bet kada. Suprantu, jog būtent tai paskatino grupę iširti, tačiau merginos manęs dėl to nekaltina. Visos norėjome pertraukos. Koncertinė veikla mums jau buvo virtusi darbu, gana monotonišku ir įkyriu. Važiuodavai ir galvodavai: „O Dieve, kaip nenoriu šiandien koncertuoti... Nebegaliu šypsotis, norėčiau pagulėti...“ Aš nenoriu, kad taip būtų, – noriu eiti į sceną su džiaugsmu ir gera nuotaika. Mums visoms reikia pokyčių, naujų vėjų, radikalių permainų. Tad vaikelis – tik mielas motyvas, skatinantis žengti žingsnį, kurį jau seniai norėjau žengti.
Vis dar galvoju: o gal kada susibėgsime? Gal mus siejantis ryšys neleis išsiskirti amžiams?.. Nuoširdžiai nežinau, kas bus toliau. Nėštumas man nutinka pirmą kartą: neįsivaizduoju, kaip jausiuosi pagimdžiusi, kokia bus mano fizinė būsena, kokių minčių suksis galvoje. Dabar mėgaujuosi aplinkinių dėmesiu, džiaugiuosi, kad artimieji mane saugo, glosto, prižiūri... Ir pati save prižiūriu: visuomet stengiausi gyventi sveikai, tad ir dabar nevalgau kaip dramblys, nepiktnaudžiauju ir pernelyg nesilepinu. Žinau, kad iš pradžių norėsiu visą dėmesį skirti sūneliui, o paskui... Būti namų šeimininke – tikrai ne man. Viešumos, praeivių dėmesio, badymo pirštais ir šnabždesių už nugaros nepasigesiu, bet labai pasigesiu scenos.
Nijolė
Vis prisimenu 2006-ųjų „Radiocentro“ apdovanojimų ceremoniją. Mes kukliai tupėjome kamputyje, o YVOS mergaitės puošėsi, ruošėsi, plaukus kedenosi – buvo šimtu procentų tikros, kad laimės „Metų debiuto“ apdovanojimą. Ir staiga užgrojo mūsų dainą: „Vasara atėjo, ir prasidėjo...“ Paskelbė: „Metų debiutas – „69 danguje“.“ Atbėgusi prodiuserė stumte išstūmė: „Greičiau į sceną!“ Grandiozinis renginys, tūkstančiai žmonių, didžiulė scena ir trys pasimetusios, nedrąsios mergaičiukės... Stvėriau mikrofoną – ką sakyti?.. O juk tą akimirką repetavau nuo mažens: visą vaikystę staipiausi prieš veidrodį su mikrofonu rankose. Ir svarbiausius apdovanojimus buvau jau ne kartą „laimėjusi“, ir padėkos kalbas „sakiusi“... Tik šįkart viskas vyko iš tikrųjų. Nesutrikau, padėkojau miniai, visos drauge pasidžiaugėme, o tada pasipylė koncertai, gerbėjai, dėmesys...
Man buvo devyniolika – beveik vaikas. Prieš lipdamos į sceną, su Karina ir Ingrida visą pusmetį prakiūtojome užsidariusios Bžesko bute: kasdien dirbome, repetavome, įrašėme dainas. Už pirmuosius koncertus ir filmavimus negavome nė lito, bet dėl to nesukome galvos. Aplinkiniai mums prognozavo gražią ateitį, nes matė stiprias pajėgas: turėjome talentingą ir idėjų kupiną Bžeską, jaunystę, televizijos eterį, geras stilistes ir labai daug noro, užsidegimo, vilties, kad viskas bus gerai. Taip ir buvo.
Iš paprastos mergaitės staiga tapusi žvaigžde, sulaukiau didžiulio dėmesio. Po kiekvieno koncerto mums sumokėdavo pluoštą banknotų. Tokiame amžiuje šlovė gali labai apsukti galvą... Bet drįstu manyti, kad mano charakteris nepasikeitė. Visada buvau labai atvira, jautri, emocionali: greitai apsiverkiu, greitai ir nusiraminu... Visada turėjau humoro jausmą. Populiarumu mėgavausi iš visos širdies – vos spėjau rinkti gėrybes ir džiaugtis tuo, ką atneša gyvenimas.
Man pasisekė. Tikrai. Mesčiau akmenį arba trenkčiau šlapiu skuduru per veidą tam, kuris pasakytų priešingai... Likimas daugeliui ką nors pasiūlo, bet ne visi sugeba paimti, o aš sugebėjau – net su kaupu. Skirtingais gyvenimo laikotarpiais grupė man davė tai, ko tuo metu labiausiai reikėjo. Kai reikėjo pažinčių, draugų, linksmybių – gavau sočiai, kai panorau naujų išgyvenimų, emocijų – nepagailėjo ir jų. Kai lioviausi dūkti, pavargau nuomotis būstus ir susimąsčiau apie nuosavą pastogę, nereikėjo žvalgytis į tėvus – nusipirkau butą, iš honorarų sumokėjau paskolą. Būdama 26-erių, esu teisėta buto Vilniuje šeimininkė – argi tai būtų pavykę, jei būčiau dirbusi kitą darbą?..
O kur kitur būčiau pažinusi tiek garsių, charizmatiškų, daug pasiekusių asmenybių? Žinoma, tarp jų buvo ir egocentrikų, ir piktavalių, bet juk galima pasirinkti, su kuo bendrauti, su kuo – ne. Būtų banalu sakyti, jog susiradau daug draugų, – duokdie, bent du tris artimus turėti... Laikas viską patikrina. Nebijau, jog nulipusi nuo scenos daugeliui tapsiu nebereikalinga: jeigu to reikia, kad atskirčiau tikrus draugus nuo netikrų, tebūnie. Tik stengiuosi neprisileisti minties, kad kai kurie mylėti vaikinai su manimi buvo tik todėl, kad buvau garsi. Negi jiems reikėjo tik išorinio blizgesio ir aplinkinių dėmesio?.. Man tai atrodytų pernelyg žema. Kita vertus, pati suprantu, jog reklamuojama prekė visada patrauklesnė: žinomą ženklą visi mieliau perkame negu nežinomą... Būtent tokia ir buvau: reklamuojama, gražiai įvyniota prekė, stiprus rinkodaros produktas. Pastatyk šalia manęs paprastą mergaitę – simpatišką, išsilavinusią, mielą – ir liepk vyrui išsirinkti: dažnas pasirinks tą, kuri labiau šviečia...
Tačiau grupė išsiskirstys, žvaigždė nebešvies. Kas toliau? Karštligiškai neieškau atsakymo. Manau, nusipelniau poilsio. Bet kuriai veiklai reikia įkvėpimo, aistros, o pastaruoju metu to nebeturėjau: nusėdo polėkis, noras... Todėl naktimis neašaroju į pagalvę, kad grupė išsibėgiojo. Tikiuosi, šios neribotos atostogos mane pakraus, o paskui ką nors sugalvosiu. Yra įvairiausių pasiūlymų – ir su savo verslu, ir net su žemės ūkiu susijusių! Turiu keletą universiteto diplomų, daug kuo galiu būti: vadybininke, televizijos laidų vedėja, politike, ūkininke... Bet žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.
Imu įtarti, kad ir mano šeimyniniai planai Dievui labai juokingi... Išbandymų jis man mestelėjo ne vieną. Tuo pat metu, kai pasiryžau atsisveikinti su „69 danguje“, išbandymai užklupo ir mudviejų su draugu santykius. Bet tikiu: viskas ištveriama, išsiaiškinama. Viskas yra taip, kaip turi būti. Bus lemta – gal ir aš, paskutinė iš mūsų ketvertuko, susilauksiu kūdikio. O jei nebus lemta... Neslėpsiu – jaučiu drebuliuką širdy. Iki šios dienos mano gyvenimas buvo tiksliai suplanuotas, surikiuotas pagal grafiką, o dabar esu paleidžiama į visas keturias puses. Baisu, bet kartu ir įdomu: juk aš – stipri moteris, atlaikysiu...
Goda
Kai esi šešiolikos, scena masina kaip rojus: ir dirbtinių blizgučių norisi, ir suvaidinto žavesio, ir publikos dėmesio... Į sceną pirmą kartą užlipau su grupe YVA. Paskui panorau pokyčių – man tarsi ko buvo per maža, norėjau žengti bent vienu karjeros laipteliu aukščiau, ir tada likimas atsiuntė Nijolę. Taip tapau „69 danguje“ dalimi, su ja pašėlusiai gerai praleidau laiką. Ačiū jums už tai, mergaitės! Kartu daug išgyvenome, viena dėl kitos džiaugėmės ir verkėme, pykomės ir bučiavomės, pažinome viena kitą ir kartu – save. Tačiau metai bėga, vertybės keičiasi... Kai prieš kelerius metus mano gyvenime atsirado šeima, scena nuslinko į žemesnę vietą. Tad atsisveikinti su grupe man neliūdna. Šią akimirką turėčiau ašaroti, o aš, keista, neašaroju. Nėra jokio širdies sopulio. Gal dar nepajutau, kad viskas baigėsi...
Mano galva dabar užimta kitais dalykais: kraunu lagaminus ir netrukus su šeima įsikursiu Kijeve. Dėl to nekilo jokių svarstymų – jeigu šeimos galva turi dirbti Ukrainoje, vadinasi, visi kraustomės ten. Ukrainoje nesu buvusi, tad važiuoju išplėstomis akimis. Aplinkiniai šiek tiek gąsdina: teks paragauti „tarybinio“ gyvenimo, kurio dar nesu ragavusi, bet nieko nesibaiminu. Seniai svajojau pagyventi ten, kur niekas manęs nepažintų, kur nesekiotų žvilgsniai, kur galėčiau, pavyzdžiui, ir bare normaliai išgerti, ir nusikeikti, kaip daro visi normalūs lietuviai, žiūrėdami krepšinio varžybas... Tai bus naujas potyris, naujas gyvenimo gūsis. Galų gale turiu vyrą ir bet kada galiu į jį atsiremti, už jo pečių jaučiuosi kaip už sienos.
Karjeros pertrauka man išeis tik į naudą. Kijeve ramiai parašysiu bakalauro darbą – Kauno Vytauto Didžiojo universitete pavasarį baigsiu istorijos studijas. Galėsiu ramiai viską apmąstyti, sudėlioti į savo vietas. O gal susilauksiu antro vaikelio ir nieko nebereikės galvoti... Aš to nebijau. Juk amžinai jauna nebūsiu, tad nesinori visos jaunystės išeikvoti tik scenos puošmenoms ir blizgučiams. Dabar labiau norisi įsirausti į šeimyninius pelenus, pabūti tose anglyse, iš kurių vieną dieną galbūt gims deimantai.
Ką čia slėpti – aš kaifuoju nuo savo gyvenimo. Turiu tikrą stebuklą: dukrytę, šeimą... Prieš kokius penkerius metus net nebūčiau apie tai susimąsčiusi. Motinystė mane absoliučiai veža. Galbūt kai kurioms moterims vaiko gimimas kelia stresą, paniką. Kūdikis tai jaučia, tampa irzlus, su juo sunku susitvarkyti... O aš į viską žiūriu ramiai. Turiu tėvus ir anytą, nebijau jiems įkyrėti retkarčiais palikdama vaiką: jie puikiai supranta, kad esu jauna, noriu kur nors išeiti, atsipalaiduoti. Iš nieko nedarau bėdų – o kam? Negi turėčiau skųstis, kad esu mama, ištekėjusi ir niekam nebeįdomi moteris?.. Niekada nekilo minties pykti, kad Rolandas privertė mane iškeisti sceną į vystyklus. Dar klausimas, kas ką privertė... Pati tam pasirašiau, pati to norėjau. Jei jau matysiu, kad nebėra kuo kvėpuoti, kad pernelyg ilgai užsisėdėjau namuose – tikrai nenutylėsiu, nenurysiu graužaties: liausiuosi plauti indus ir įsiliesiu į aktyvų gyvenimą. Bet dabar noriu poilsio. Noriu susitupėti, pabūti visiškame štilyje ir nieko neveikti, kad gimtų kokia nors idėja. Man patinka televizija: mintis apie ją visada sklando šalia. Jeigu gyvensime Lietuvoje, galbūt nersiu į žurnalistiką, vesiu ir kursiu laidas. Su tuo lengvai susitvarkyčiau – nesu žalia studentė pirmakursė, daug metų buvau toje terpėje, pažįstu virtuvę, žinau, kaip kas turi būti.
O scena?.. Būtų pavojinga ir netgi kvaila manyti, kad scena yra svarbiausia gyvenime. Na, nebent esi Pavarotti... Bet jei nesi, tada scena – tai tik etapas. Aš nesvajoju apie solistės karjerą, net nelaikau savęs dainininke. Puikiai žinau savo duomenis ir vertinu juos kritiškai: manau, dainuoti reikia tiems, kurie turi pašaukimą, o man tai tebuvo malonumas ir pramoga. Džiaugiuosi, kad teko tiek patirti. Daugelis mergaičių mielai susikeistų su manimi vietomis, bet joms likimas taip nenusišypsojo kaip man. Kita vertus, turbūt ne be reikalo...
Vyras neskuba džiaugtis, kad iširo grupė, atsargiai svarsto: „O ką aš žinau, gal tu po metų ten grįši?“ Nespjaunu į vandenį: bus, kaip bus. Kai sėdėsiu namuose, tapsiu niekam nebeįdomi ir nepatraukli, jausiuosi apskritas nulis, gal tada ir susimąstysiu... Bet kol kas manau, kad viskas – tik į gera.
Ingrida
Sykį man jau yra tekę pasitraukti nuo scenos – tai nutiko, kai laukiausi dukters Marijos. Pamenu, sėdžiu namie trečiadienį, ketvirtadienį... Na, bet penktadienį namie sėdėti – tai jau atleiskite! Šeštadienio rytą atsikeliu ir galvoju: o ką žmonės veikia šeštadieniais? Anksčiau visus šeštadienius ir sekmadienius tiesiog pramiegodavau...
Labai gaila palikti grupę – juk joje prabėgo gražiausi mano metai. Tai buvo svarbiausias, labiausiai pavykęs darbas. Prieš kurį laiką pamėginau imtis verslo – kurti fotostudiją, tačiau jis nebuvo sėkmingas, o su grupe visada laikėmės dešimtuke. Bet mes pavargome, išsisėmėme ir suvokėme, jog metas eiti užtarnauto poilsio. Negali žmogus riedėti į sceną neįgaliojo vežimėlyje...
Kiekviena jausime tuštumą, kurią savaip bandysime užpildyti. Kiekviena turės atrasti, ką veikti šeštadienį ir sekmadienį. Ką veikti vasarą... Iki šiol būdavo – visas vasaras dirbi, su šeima gyveni pajūryje, kasdien puošiesi, neleidi sau nė šašlykų pavalgyti, nes vakare reikės koncertuoti... Ne ne, nenoriu pasakyti, kad nuo šiol nebesilaikysiu jokių dietų, valgysiu viską nuo krašto ir apsileisiu! Kaip tik manau atvirkščiai – daugiau iš savęs reikalausiu, nes nebebūsiu pavargusi. Skirsiu daugiau dėmesio šeimai, dažniau sportuosiu, pagaliau susitiksiu su seniai pamirštomis draugėmis. Šiandien nuvažiavau į knygyną ir prisipirkau krūvą knygų – labai mėgstu skaityti ir pagaliau tam turėsiu laiko! Kyla minčių ir apie darbą: tai, pavyzdžiui, galėtų būti televizija... Mane kviečia į visokius projektus. Bet kol kas reikia pailsėti, atitrūkti nuo koncertinės veiklos, juk lengvo naktinio gyvenimo šleifas vis dar tįsta iš paskos. Užsakovai, kuriems šią vasarą koncertavome, jau planuoja kitus metus: „Jūs vėl pas mus atvažiuosite?“ „Ne, – išsisukinėjame, – tikriausiai jau ne...“ „Kaip tai ne? – išpučia akis. – Žinoma, atvažiuosite. Balandį jums paskambinsime...“ Žinau, kad išsiskirdamos daug ką nustebinsime: „Ir ką gi jos dabar veiks, nulipusios nuo scenos su savo auksinėmis kurpaitėmis ir ilgais nagučiais?“ Žinau, kad daug ką nuvilsime. Bet dėl to ne lengviau...
Ryškiausiai prisimenu mūsų keliones. Tuomet jausdavomės kaip šeima: gyvendavome viename kambaryje, drauge praleisdavome dvidešimt keturias valandas per parą, išsikalbėdavome... Turiu gražią viltį: kai būsime senelės ir auginsime anūkus, susitiksime pievutėje ir plepėsime: „O tu atsimeni...“ Duok Dieve, kad grupėje praleistas laikas nebūtų pats geriausias mūsų gyvenime, duok Dieve, kad kas nors smagaus mūsų dar lauktų ateityje.
Tikrai nepykstu ant Karinos, kad pastojo ir dėl to mums teko išsiskirstyti... Nedrįsčiau net taip pagalvoti! Ant manęs kadaise juk irgi niekas nepyko, kai pastojau. Buvau pirmoji grupės mamytė ir už tai atkentėjau: laukiesi vaiko, pagimdai, tveri bemieges naktis, bandai merginoms guostis, o jos net nesiklauso! Joms ne kūdikiai ir pampersai galvoj, o baliai ir vakarėliai! Kai pastojo Goda, viskas jau buvo kitaip: ji sulaukė daugiau supratimo. O dabar atsirado ir trečioji mamytė. Karinai labiausiai pasisekė – visos jau žinojome, kad būsimos mamytės negalima nervinti, kad jai nevalia ilgai sėdėti, kad būtina pavalgyti... Gana ilgai pavyko nuslėpti jos nėštumą: parinkdavome tinkamus drabužius, scenoje liepdavome jai nešokinėti. Gerbėjai stebėdavosi: „Kodėl jūs visos šokate, o Karina pritingi?“ „Peršalo, blogai jaučiasi“, – atšaudavome. Per daugelį metų scenoje išmoksti bent truputį apsaugoti asmeninį gyvenimą, kad jis netaptų visiškai viešas.
Bent tuo galime pasiguosti: kad grupė iširo, kiekvienos asmeniniam gyvenimui išeis tik į naudą. Nesijaudinu dėl sumažėjusių finansų – iš bado tikrai nemirsiu, o be naujo „Dolce & Gabbana“ rankinuko galiu apsieiti. Būsimais pokyčiais patenkinta visa mano šeima, o labiausiai – dukrytė. Šiemet rugsėjo pirmąją pati pirmą kartą nuvedžiau ją į darželį. Anksčiau tokiu metu vis koncertuodavau: tai vasaros palydėtuvės, tai rudens sutiktuvės, tai televizijų sezonų atidarymai... Po nemiegotų naktų prisiversdavau rytą atsikelti, paruošti vaikui pusryčius, bet paskui visą dieną vaikščiodama nieko nematydavau, kojos pindavosi... O šiemet buvo ramu – niekur nereikėjo skubėti. Iki šiol mane vis pavaduodavo močiutės: jos atlikdavo tai, ką turėjau daryti aš. Labai dėl to sielojausi, tad dabar bus miela ir malonu viską daryti pačiai. Gal reikėtų ir apie antrą vaiką pagalvoti, bet neskubame: juk turime savąją Coliukę, mažąją princesę, kuriai tikrai reikia dėmesio. Viliuosi, kad darbas, kurio imsiuosi ateityje, labiau derinsis su šeimyniniu gyvenimu, o koncertinė veikla menkai prie jo derėjo.
