Ant tavo rankos nematyti vestuvinio žiedo. Pradedi naują gyvenimo etapą?
Labai pradedu! Dabar aš visai kitokia. Daug ką nubraukiau, atradau naujo. Nebesuprantu daugelio dalykų, kurie man buvo svarbūs prieš kokius dvejus metus. Visai kitoks ir mano gyvenimo ritmas.
Anksčiau man visko reikėdavo daugiau. Buvau reiklesnė aplinkiniams, reikėjo daugiau kompanijų, materialių dalykų. Šiandien renkuosi ramybę, mane tenkina kamerinės kompanijos, džiugina smulkmenos.
Akyse pasimaišius psichologijos žurnalui, perskaičiau patarimus išsiskyrusiems žmonėms, bet jie man netinka. Mes išsiskyrėme draugiškai, buvusiam vyrui nejaučiu pykčio, jis man brangus.
Sakoma, kad permainų siekianti moteris pirmiausia keičia šukuoseną. Gal ir tu išbandei grožio salonų terapiją?
O, ne. Jei žinočiau, kad nuo vienos procedūros pagražėsiu, gal ir susikaupčiau atkentėti tą pusantros valandos. Tačiau jei nori pastebimo efekto, turi nuolat po salonus duotis.
Man palengvėja nuo malonių žmonių, atliktų gerų darbų. Tai skambu, bet taip yra.
Tiesa, kad asmenines problemas padeda užmiršti profesinė veikla?
Iš tiesų dabar per darbus nėra kada galvoti apie šeimyninius dalykus. Tačiau, prisipažinsiu: šiandien – mano gyvenimo pavasaris, jaučiuosi kur kas geriau nei prieš skyrybas. Kol nebuvome priėmę to sprendimo, buvo sunku gyventi jaučiant įtampą, esant nežiniai. Aš nežinios, miglos nemėgstu. Dabar viskas aišku: galiu galvoti, ką darysiu toliau.
Skyrybos nėra paprastas sprendimas...
Visada visiems patardavau nesiskirti, kol nėra trečio asmens. O patys priėmėme visai kitokį sprendimą! Išsiskyrėme tikrai ne dėl to, kad kuris nors iš mūsų sutiko kitą žmogų. Dabar, kai pagalvoju, jei būtų įsimaišęs trečias, nebūtume likę draugai, kuris nors nešiotųsi nuoskaudą, kuris nors jaustųsi kaltas... Mudu supratome, kad geriau išsiskirti gražiuoju ir likti draugais. Juk mus sieja dukra!
Tokių idėjų, matyt, nekyla spontaniškai...
Buvome netradicinė šeima. Iš pradžių maniau, kad laisvė – mūsų koziris, santykių variklis. Tačiau atskirai skrajodami labai skirtingai augome.
Kiek metų truko jūsų santuoka?
Gal šešerius... Apie dešimt metų buvome kartu.
Akyse pasimaišius psichologijos žurnalui, perskaičiau patarimus išsiskyrusiems žmonėms, bet jie man netinka. Mes išsiskyrėme draugiškai, buvusiam vyrui nejaučiu pykčio, jis man brangus.
Trejų, septynerių metų krizes įveikėte, o ties pirmuoju jubiliejumi suklupote?
Bangų niekada nekėlėme, tačiau, kaip sakoma, ir ramios bangos būna gilios... Pajutome, kad gal geriau būti atskirai. Išėjau ramiai – be ašarų, valerijonų, be slepiamų lūkesčių ar nuoskaudų, nes sprendimas ne ant ugnies priimtas. Nepatyrėme tokio šoko, kaip, tarkim, vienas iš poros, sužinojęs, kad sutuoktinis neištikimas, dėl to su juo nutraukia ryšį. Mums toks posūkis – natūralus.
Tu ar jis tai garsiai pasakė pirmas?
Abu. Savo santykius daug kartų drauge dėliojome, kalbėjomės. Iš pradžių juokaudami, paskui rimčiau, vis dažniau ir dažniau...
Daug kas šeimoje gyvena dėl vaikų...
Negalėčiau taip daryti. Juk matydami nelaimingus tėvus nelaimingi būna ir jie. Tėvai, išlindę iš kortų namelio, prieš visuomenę susikibę rankutėmis, papuoštomis auksiniais žiedais, vaidinantys šeimą – purtanti butaforija. Žinau, taip gyvena n žmonių. (Net neapsiverčia žodis pasakyti „šeimų“.) Galėjome ir mes sėkmingai taip nugyventi savo amžių... Bet širdis ir sąžinė ne avelė – šieno nepakiši. Meluoti sau yra žalinga nuodėmė.
Tikiuosi, vyriškosios giminės neišsižadėjai, į vienuoles netaikai?
Nesuprantu feminizmo arba tų moterų, kurios vienos gyvena daugybę metų ir sako, kad katinas joms pakeičia vyrą. Tai nesuvokiama. Tai – saviapgaulė. Tačiau neskubu tuštumos užkimšti bet kuo. Pasikeičiau telefono numerį. Nenoriu, kad skambintų kokie nors neva guodėjai, kuriuos iš tiesų dominu ne aš, o mano truputį žinoma pavardė ar kurie šiaip nori pasismaginti. Man tokių nereikia. Tam neturiu laiko.
Kokie vyrai tau patinka?
Stiprios sielos ir su humoro jausmu – vyriški.
Kas dar į tą apibūdinimą telpa?
Visada sakau: „Kas yra nemoteriška, yra vyriška (juokiasi).“ Man patinka protingesni už mane, kurie skaito mano mintis ir jas dėlioja protingiau. Kuo žmogus protingesnis, tuo kuklesnis – apie savo lizdą ir plunksnas garsiai rėkiantys varnai man nepatinka. Kūniška išvaizda absoliučiai nieko nesako. Absoliučiai! Niekada nepastebėdavau, kad Justas yra gražus. Man jis buvo gražus savo vidumi, darbais. O kad lavina raumenis ant savo kaito, kad įdegė, kad jo didelė šypsena – nebuvo svertai vyriškumui matuoti.
O, atrodytų, stilinga moteris turėtų atkreipti dėmesį į panašius...
Pirmiausia – aš nestilinga. Savo išvaizdai skiriu, matyt, mažiau dėmesio nei kokia nors fabriko darbuotoja. Man tas pat, ką rengtis, vaikščioju nesuderinusi drabužių. Kvaila mano specialybė – tarsi reikėtų pateisinti ją, prisikišti pilną spintą mandrų skudurų, tobuliausiai savo siūtų. Tačiau jei į tai nekreipi dėmesio ir rengiesi bet ką, visi mano, kad neturi skonio. Tačiau aš tiesiog tingiu! Man tas pat, kaip atrodau! Jei norėsiu, jei eisiu į kokį nors renginį, kurio kvietime nurodytas dress code – pasistengsiu, susiderinsiu. Tačiau paprastą dieną po darbo bėgdama į kokios nors skylės atidarymą neturiu laiko puoštis.
Kaip manai, kada vėl pastebėsi vyrus?
Niekada to nedarydavau ir nedarysiu! Jie mane pastebi (juokiasi)!
Niekada nesu ėjusi į vyrų medžioklę. Man atrodo, kad jie turi moters ieškoti. Tad, kas nori, tegul mane susiranda (juokiasi)!
Gal kas nors dėmesį tau jau rodo?
Ne... O tokio dėmesio ženklų, kaip pagerti vyno ir nueiti į diskoteką, pasitrinti pirtyse ar į kokią kelionę išvažiuoti – sorry, man nereikia. Nerimti dalykai man neįdomūs. Panorėjusi galiu ir pati šampano atsigerti ir dar austrėmis apsidėlioti – manęs niekas nepapirks ir nenupirks. Turiu ką veikti: pilna darbų, laukia dukra. Kol viską susidėlioju, žiūriu, kad vėl vakaras. Nespėju nei nagų persilakuoti, nei knygos paskaityti...
Dabar gyveni nuomojame bute. Išeiti iš šeimos būsto buvo tavo pasirinkimas?
Mūsų abiejų sprendimas...
Vakare grįžti namo, o ten niekas nelaukia.
Žinau, jog, sugalvojusi ir išsikėlusi tikslą ištekėti, tą padaryčiau per mėnesį, bet nenoriu jokių naujų santykių. Aišku, vienišai moteriai – sunkiau, bet man kol kas patinka būti savarankiškai ir skubėti lėtai.
