Visažiniai tuoj puls konstatuoti, kad tuokėtės iš reikalo...
Tai žinoma, kad iš reikalo! Meilė – pats rimčiausias reikalas, dėl ko tuokėmės (juokiasi). O dėl vaikiuko... Ne akmens amžiuje gyvename: dviem žmonėms nenorint ir neplanuojant, vaikų savaime nenutinka. Sakyčiau priešingai, kitą kartą dar ir sveikata pasirūpinti reikia, ir netgi pasimelsti gerokai, kad prisikviestum naują dvaselę į šeimą atkeliauti...
Vadinasi, būsimas jūsų kūdikis planuotas ir lauktas?
Iš tikrųjų labai norėtas ir planuotas. Kad galėtų būti taip, kaip dabar yra, labai daug padaryta. Pasistengta, kad nereikėtų plėšytis dėl darbų, lakstyti tarp televizijos projektų. Kad būtų galima ramiai ilsėtis, domėtis naujais, dar nepatirtais dalykais ir skirti laiko tik mums.
Dabar skaitau daug literatūros apie vaikus. Bet vis tiek žiūrim su Adomu vienas į kitą ir juokiamės: „Būsime tėvai! Turėsime vaiką! O ką su juo daryti reikės?“ Nieko nežinome, neišmanome, bet labai norime ir labai laukiame. Adomas vis nerimsta: „Gal galima jau greičiau pasižiūrėti, kaip tas lėliukas atrodys?..“
Kadangi aš jau esu save daug kur realizavusi, neturiu jokių karjeros ambicijų, todėl labiausiai savo laiką noriu skirti šeimai.
Sakai, darbų atsisakei sąmoningai. Kodėl?
Vos tik pradėjome planuoti vestuves, pradėjome planuoti ir šeimos pagausėjimą. Todėl sąmoningai ėmiau mažinti savo darbų kiekį. Realiai suvokiau, kad tokiu tempu ir krūviu kaip aš dirbančiai moteriai turbūt neįmanoma susilaukti vaikų. Pavyzdžiui, vasarą nuo ryto iki nakties filmavausi seriale, nuo rudens – šokių projektas. Dar – studentų mokslo darbai. Ir nesibaigiantys interviu, vakarėliai, pasirodymai, laidos, projektai... Savaitgalių nėra, laisvų vakarų nėra...
Net nėra kada su savo žmogumi pabūti, apie kokius vaikus galima kalbėti?! Ir sveikatos nėra, nes po tokios darbo dienos jautiesi pervargęs, išsekęs. Supratau, kad reikia pasakyti „stop“, kitaip nieko nebus. Moters organizmas nėra geležinis. Ir Adomas juokiasi: „Vaikučio namelį reikia prižiūrėti.“ Todėl pasilikau tik pagrindinį darbą. Daug būnu namuose ar gryname ore, vaikštau į jogą, baseiną. Ir turiu pasakyti: kaip gera taip gyventi!
Vadinasi, bent artimiausiu metu televizijos projektuose tavęs nepamatysime?
Iškart po Naujųjų metų gavau keletą pasiūlymų iš televizijų, net kvietimų šokti naujuose projektuose... Visko atsisakiau. Supratau, kad įsisukčiau į tą pačią darbų rutiną ir nebebūtų nei sveikatos, nei jėgų. O tų jėgų iš tikrųjų dabar visiškai nėra. Nežinau, kaip kitos besilaukiančios moterys sugeba kur nors eiti, ką nors daryti, o aš absoliučiai neturiu energijos. Taip, gydytojai sako, kad nėštumas – ne liga. Bet būna momentų, kai suabejoju šiais žodžiais.
Sakyčiau, kad moterims motinystės atostogų reikėtų eiti ne paskutiniais, o pirmais nėštumo mėnesiais. Nors kiek draugių klausinėjau, visoms viskas skirtingai. Žiūrėk, kitos bėga, lekia, viską spėja, energijos kupinos... O manęs dabar nedomina jokie darbai, jokie profesiniai seminarai, mokymai... Tik – vaikai. Ir dabartinis ramus gyvenimo būdas man – labai malonus. Noriu, kad ir lėliukas būtų ramus, todėl stengiuosi gyventi be nervų ir streso.
Ką dabar veiki per dienas?
Labai daug valgau ir labai daug miegu! Tai – du mano mėgstamiausi užsiėmimai dabar! Ir džiaugiuosi kas savaitę augančiais kilogramais. Dabar man lengviau būtų pasakyti, ko nenoriu, nei kas vilioja prie šaldytuvo: visiškai abejinga tapau saldumynams, o mėsa – tiesiog smirda. Labiausiai norisi daržovių, košių. Žiūriu, kad taip sveikuoliškai gyventi užsimanė ir Adomas.
Adomas jau nusiteikęs būti tėčiu?
Labai laukia! Iš tikrųjų tai šioje istorijoje jo iniciatyva – didžiausia (juokiasi).
Tiesiog dar niekada nemačiau tarp žmonių akių, kurias norėčiau duoti savo vaikui. Kol nesutikau Adomo.
Adomas apie vaikus kalbėdavo santūriai, užtat tu ne viename interviu prisipažinai, kad svajoji būti trijų vaikų mama ir sėdėti namuose...
Taip, tik tokios svajonės be vyro pagalbos juk nesipildo! Gali svajoti, kiek nori, bet jeigu tavo svajonės nesutampa su vyro svajonėmis, nieko nebus (juokiasi).
Kada nors pasvarstai: „Ir kodėl negimdžiau dvidešimties?“
Mano amžius turi savų privalumų. Dabar dažniau susimąstau: kodėl besilaukiančios ar ką tik pagimdžiusios jaunos mamos taip nori lėkti, bėgti, žūtbūt ką nors veikti... Matyt, kai esi labai jaunas, visiškai savęs nerealizavęs, būti vien mama gal atrodo per mažai. Kadangi aš jau esu save daug kur realizavusi, neturiu jokių karjeros ambicijų, todėl labiausiai savo laiką noriu skirti šeimai.
Kita vertus, aš visada norėjau vaikų. Tik vis labiau suprantu, kad tas noras ne nuo amžiaus priklauso. Greičiau – nuo jausmo, kai žiūri į žmogų ir nori jo akis matyti mažame žmogutyje. Niekada anksčiau nebuvau to patyrusi. Tiesiog dar niekada nemačiau tarp žmonių akių, kurias norėčiau duoti savo vaikui. Kol nesutikau Adomo.
