Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Jurgita Jurkutė: „Žinia apie mano vestuves man pačiai buvo naujiena“ (papildyta rugpjūčio 26 d.)

Atėjęs ruduo ją vėl įsuks į aktorystės studijas, o šeštadieniais jai vėl teks autis aukštakulnius ir sėsti į šokių projekto vedėjos kėdę. „Paskutinės atostogų dienos“, – nostalgiškai, kaip tikra aktorė, atsidūsta Jurgita Jurkutė (25), iš kavinės terasos užsižiūrėjusi į pro šalį tekančią Nerį. Tačiau po sekundės jau šypsosi nuo ausies iki ausies: „Bet vasara buvo gera. Labai gera!“
Jurgita Jurkutė
Jurgita Jurkutė / Žurnalo „Žmonės“ viršelis

Taip taip, girdėjau, kad Jurkutė savo grožiu taip pribloškė italus, jog tie jai atidavė pagrindinį vaidmenį kino filme... Vasaros pradžioje filmavaisi italų televizijos keturių dalių juostoje „I cerchi nell’acqua“. Kaip jie tave surado?

Per „Aktorių agentūrą“, kurios duomenų bazėje yra mano nuotraukų. Pavasarį paskambino: „Jurga, Lietuvoje bus sukamas italų filmas, bet didelių vaidmenų nesitikėk – gali tekti ir masuotėje padirbėti...“ Nuėjau į atranką. Pirmasis susitikimas su filmo režisieriumi Umberto Marino ir prodiuseriu buvo gana keistas: jie tik paklausė, kas aš, ir viskas tuo baigėsi. Todėl nustebau, kai pakvietė ateiti dar kartą. Matyt, režisierius aiškiai žinojo, kokio tipažo reikia, o gal įžvelgė šiokį tokį panašumą tarp manęs ir garsios italų aktorės Vanesos Incontrados, kuri filme vaidina mano seserį. Maniau, gauti vaidmenį su tekstu bus neįmanoma, o, pasirodo – gavau netgi vieną iš pagrindinių.

Kaipgi kalbos barjeras?

Jokių problemų – kalbėjau lietuviškai, vėliau mane „įgarsino“ italų aktorė. Bet jei reikėtų – išmokčiau. Neseniai sulaukiau skambučio dėl vaidmens rusų filme. „Ar tu kalbi rusiškai?“ – paklausė. „Reikės, ir kalbėsiu“, – atsakiau. Ko gi lietuvių aktoriai nepadaro? Viską padaro...

Na, jie vengia filmuotis nuogi...

Nebent (juokiasi). Mes gana kuklūs. Laimė, mano herojei Džinevrai – meniškai, kūrybingai merginai – nusirengti nereikėjo. Ji – turtingų tėvų dukra, todėl buvo smagu filmuotis Trakų Vokės dvare ir įsivaizduoti, kad tai – mano namai. Labai patiko ir kostiumai: istorija nukelia dvidešimt metų atgal, tad Džinevra dėvi hipiškus džinsus, marškinius, gėlėtas sukneles, kokių tikriausiai net mano mama neturėjo... Mano herojė filme žūsta, ir jos paslaptis lyg šešėlis tęsiasi iki pat galo, kol išaiškinama žmogžudystė.

Ar filme pasitaikė sudėtingų epizodų?

Labai mėgstu rizikingus triukus, bet pasirodė nelengva filmuotis po vandeniu. Dar per atranką paklausė: „Ar nebijai plaukti?“ Plaukiu labai gerai, vaikystėje plaukimo varžybose esu laimėjusi pirmą vietą, nebijau ir nardyti. Tačiau kai kaskadininkai ėmė plukdyti mane po vandeniu, perėjo per širdį: o kas bus, jei užsimanysiu iškilti? Ir dar sunku buvo... bučiuotis (juokiasi). Laimei, užteko bučiuotis, nereikėjo ko nors daugiau daryti...

Tau sunku bučiuotis su gražiu italu?!

Tai kad ne su gražiu italu – su lietuviu, ketvirtakursiu iš akademijos... Gal ir gerai? Žinai, kaip būna su tais italais – neduok Dieve, išsiveš ir negrįšiu (juokiasi). Filmuojantis pasitaikė dviprasmiškų situacijų: operatorius Lorenzo praktiškai buvo tapęs mano asmeniniu, vis verždavosi filmuoti manęs iš arti, o kai ateidavo eilė dirbti kitam, netgi įsižeisdavo: „Jurga, pasirink, ką imi: jį ar mane?“ Dievulėliau, kas aš tokia, kad lyg kino žvaigždė rinkčiausi operatorių?.. Režisieriui visa tai atrodė labai linksma. Sykį jis man šnipštelėjo: „Lorenzo sakė, kad labai norėtų sužaisti teniso partiją su tavo draugu. Jei jis laimėtų, pasiimtų tave ir išsivežtų į Italiją.“

Suprask, tu būtum pagrindinis tarptautinių teniso varžybų prizas?

Taip! Atšoviau: „Mano draugas labai gerai žaidžia tenisą, ir jei Lorenzo pralaimės, jis ne tik manęs neišsiveš, bet ir pats gyvas iš Lietuvos neišvažiuos...“ Kai baigėme filmuoti, pasipylė šampanas. Mano herojės kambaryje ant sienos kabėjo didžiulis jos portretas – jie man jį atidavė, o režisierius pasirašė: „Jurgai nuo Umberto.“ Taip paprasta nuotrauka įgijo prasmę ir istoriją. Rytis (sužadėtinis Rytis Širvaitis – red. past.), ją pamatęs, pareiškė: „Užrašas per didelis, visą vaizdą užstoja.“ O juk visa esmė ir yra tas užrašas! Gal kada ją ir pasikabinsime, bet man keista kabinti save ant sienos – jeigu taip kabinsiu kiekvieną nuotrauką, net nebereikės tapetų! Juokauju... Visada smagu, kai kas nors lieka atminimui.

Ar italų pasiūlytas atlyginimas skyrėsi nuo lietuviškojo?

Žinoma. Ten – daug didesni pinigai.

Tiesiog šopinge nematau prasmės! Nelaikau pinigų kojinėje kaip kokia močiutė, bet, kaip ūkiška mergina, labai noriu turėti savo namus. Taupymas turi gražią prasmę: vieną dieną su draugu kursime savo namus.

Ką nors už juos įsigijai?

O ne – aš tikra šykštuolė! Turiu nemoterišką problemą: pinigus, kuriuos uždirbu, kaupiu, kaupiu, niekam neleidžiu... Už šį bruožą ačiū tėvams: jie – labai taupūs žmonės, todėl ir aš geriausiai jaučiuosi padėdama atlyginimą į sąskaitą ir jo nejudindama. Tiesą sakant, net nežinočiau, kur išleisti, – man nieko nereikia, mašiną turiu, batų irgi pakanka... Kur kas smagiau ne į butiką nueiti, o nuvažiuoti pas mamą ir įlįsti į jos senų drabužių spintą. Va, pastarąjį savaitgalį iš Plungės parsivežiau šį trumpą džinsinį sijonuką – prieš dvidešimt metų jį nešiojo mama.

Bet ir lieknutė tavo mama...

Buvo (juokiasi). Žinoma, ji ir dabar graži. Kiekvienam sava mama gražiausia ir kiekvienam savas vaikas gražiausias... Ji – mano draugė, tokia pat trenkta, kaip ir aš. Skambina čia kažkurį vakarą: „Žinai, ką aš visą naktį veikiau?! Su tėčiu rinkau sliekus!“ Ir ilgai pasakojo, kaip nuostabu ruoštis į žvejybą ir vidury nakties po lietaus rinkti sliekus... Ji mane labai palaiko.

Kaip baigei antrą kursą Teatro ir muzikos akademijoje?

Gerai, nors filmavimas vyko ir per sesiją. Stengiuosi į save susiurbti kuo daugiau informacijos. Viena draugė gerai pasakė: „Reikia mokytis ir gerų, ir blogų dalykų – paskui atsirinksi, bet svarbiausia, kad turėtum iš ko rinktis.“ Kiekviena perskaityta knyga ar pamatytas spektaklis, kiekviena sutikta asmenybė keičia žmogų – aišku, jeigu jis nori keistis, nes yra tokių, kuriems užtenka stovėti vietoje ir netobulėti. O man nuolat reikia kur nors eiti, ko nors siekti. Gal todėl mokausi ne tik akademijoje – Vilniaus universitete vis dar neakivaizdžiai studijuoju socialinį darbą, nes pradėjus buvo gaila taip lengvai numoti ranka... Labai džiaugiuosi, kad gyvenimas suteikė dovaną – galimybę suvokti, pasiryžti ir įstoti ten, kur tikrai norėjau. Juk dauguma žmonių bijo nusivilti: o jei nepasiseks? Bet tokie niekada ir nelaimi. Visos nesėkmės, praradimai – tik į naudą, jei sugebi tame rasti prasmę. Reikia vertinti tai, ką turi: juk į savo darbotvarkę neįsirašysi, kada atsisveikinsi su šiuo pasauliu... Reikia gyventi čia ir dabar.

Bet tu štai taupai pinigus ateičiai: jei gyventum čia ir dabar, jau būtum nusiaubusi kokį „Akropolį“...

Tiesiog šopinge nematau prasmės! Nelaikau pinigų kojinėje kaip kokia močiutė, bet, kaip ūkiška mergina, labai noriu turėti savo namus. Taupymas turi gražią prasmę: vieną dieną su draugu kursime savo namus. Esu įsitikinusi: jei du žmonės yra kartu, jie turi kartu viską ir daryti. Populiarus požiūris, kad vyras turi išlaikyti šeimą, bet aš iš tų moterų, kurios negalėtų gyventi be savo pinigų. Galimybė pačiai užsidirbti man labai svarbi, nes nuo mažens buvau taip auklėjama.

O paskolai ne metas?

Oi, ne, paskolų nenoriu – čia dar viena mamos įdiegta taisyklė, kad pirkti galima tik tai, ką sugebi įpirkti. Aš apskritai mažai ką išmanau apie finansus.

Tegul vyrai skaičiuoja pinigus, į sveikatą...

Taip! Rytis kartais klausia: „O bent žiūrėjai, ar tau atlyginimą perveda?“ Nežiūrėjau...

Tai, kad prasidėjus naujam televizijos sezonui vėl vesi projektą „Šok su manimi“, tikriausiai buvo suplanuota dar pernai?

Taip, po „Chorų karų“ prodiuseris pasakė: „Rudenį nieko neplanuok.“ Man įdomu, kaip seksis šiemetiniams dalyviams. Pavyzdžiui, Raimondas Rumšas atrodo toks rimtas – kaip jis šoks rumbą ar ča ča? Arba Svetlana Pronina: kontraversiška asmenybė, bet nori nenori prikausto dėmesį, nes turi ugnies akyse ir širdyje, ir, duok Dieve, kiekvienai tokio amžiaus moteriai išsaugoti puikią figūrą ir gebėjimą džiaugtis gyvenimu! Darosi velniškai įdomu, kas bus toliau. Televizijos trauka mane veikia, to neneigsiu, bet laida laidai nelygi – ne bet kurią sutikčiau vesti. Kai man pirmą kartą pasiūlė vesti šokius, ilgai svarsčiau. Ko gero, labiausiai suviliojo galimybė dirbti su Vytautu Šapranausku.

Bet Vytautas nemažai moterų, ypač – dailių blondinių, gali pačią pirmą bendravimo minutę privesti iki ašarų ir sukelti norą bėgti neatsigręžiant.

Gali. Bet mes gerai sutariame – dėl Vytauto man dar nė karto neteko verkti (juokiasi). Jo cinizmas – tai didelis nuoširdumas su mažyčiu minuso ženklu, ir man su juo labai įdomu. Užkulisiuose piktomis replikomis tikrai nesimėtome – dažniau smagiai papokštaujame.

Kad du žmonės galėtų pokštauti, turi būti daugmaž lygūs, nemanai?

Taip, tiesa. Pirmųjų laidų nenoriu nė prisiminti – absoliuti tragedija (kalbu apie save). Bet Lietuvoje juk niekas nemoko televizijos laidų vedėjų – mokytojas gali būti tik pats sau, ir tam prireikia laiko.

Pernai pastebėjau, kad nesiverži į artimas draugystes su šokių projekto dalyviais: po filmavimų nešėlsti bendruose vakarėliuose, neini su jais į naktinį klubą...

Tai kad neturiu tam jėgų – sekmadieniais man reikia eiti į akademiją! Dirbame, repetuojame, o prieš sesijas išvis neturime laisvų savaitgalių.

O aš pamaniau, kad nuo nereikalingų pagundų tave saugo Rytis, ištikimai būnantis studijoje per kiekvieną laidos filmavimą. Koks gražus palaikymas – tikrai ne visų vedėjų mylimieji kantriai sėdi studijoje per kiekvieną jų vedamą laidą...

Gal ir gražus (juokiasi). Kai Rytis žaidžia teniso varžybose, aš irgi visada sėdžiu ant palaikymo suolelio.

Šiemet tikėjomės judviejų vestuvių!

O man tai buvo didelė naujiena! Ir mano tėvams: jie žurnale perskaitė apie tariamas vestuves ir puolė skambinti: „Vaikai, palaukite, batelių dar neturime, suknelę reikia pasisiūti...“ Buvo juoko, kai draugė paskambino: „Jurga, mano klientė gulasi kryžiumi, kad matė judu su Ryčiu išeinančius iš bažnyčios. Ką – jūs susituokėte?!“ O aš net Lietuvoje tą dieną nebuvau... Žmonės jau taip patikėjo „faktu“ apie mūsų vestuves, kad mano neiginių net nebesiklauso!

Supratau, dar kokius metus galime būti ramūs...

Žurnalistai ir šiaip gali būti ramūs (juokiasi). Mes jų nevarginsime...

Niekada neįsileisčiau žurnalistų į savo namus, nes namai – šventovė, į kurią grįžtame pasisemti energijos. Apskritai pas mus retai kas į svečius ateina: mes ne iš tų, kurių namuose vyksta vakarėliai. Save išbarstyti galima labai greitai, bet susirinkti sunkiau.

Argi ne lengviau būtų atlikti pareigą žiniasklaidai – ramiai papozuoti vienai nuotraukai prie santuokų rūmų, ir tiek?

Žinau, kad daugelis žinomų žmonių taip elgiasi. Bet ką reiškia sąvoka „asmeninis gyvenimas“? Kad jis ir yra asmeninis. Aišku, yla anksčiau ar vėliau išlenda iš maišo, savo statuso nepaslėpsi... Bet tokia jau esu: manau, kad meilė – dviejų žmonių reikalas. Niekada neįsileisčiau žurnalistų į savo namus, nes namai – šventovė, į kurią grįžtame pasisemti energijos. Apskritai pas mus retai kas į svečius ateina: mes ne iš tų, kurių namuose vyksta vakarėliai. Save išbarstyti galima labai greitai, bet susirinkti sunkiau. Būna, grįžtu iš akademijos, atsisėdu ir tylėdama žiūriu į vieną tašką. Nes man reikia susirinkti save.

O supratingas vyras tuomet nekalbina?

Ne, nes puikiai mane jaučia. Labai vertinu tai, kad du žmonės gali jausti ir suprasti vienas kitą. Tada nebaisu kalbėti, nebaisu patylėti, užtenka vieno žvilgsnio, gesto, žodžio – ir viskas aišku. Man to labai reikia. Patyliu, ir vėl viskas gerai. „Atsijungti“ galiu ir žaisdama tenisą, tik teniso aikštelėje pastebėjau savybę – kai man kas nors neišeina, tampu labai karšta ir emocionali. Kai Rytis mane pirmą sykį mokė, liepė atsistoti prie sienelės ir mušinėti kamuoliuką rakete, kad nenukristų ant žemės. Kol to išmokau, išsakiau turbūt visus keiksmažodžius, kuriuos tik mokėjau...

Rupūs miltai? Rupūžė rugienose?

Neee, ne tokius literatūrinius (juokiasi). Dabar jau treniruojuosi su treneriu. Tiesa, buvo kilusi problema, kas turėtų mane treniruoti – moteris ar vyras. Rytis primygtinai siūlė moterį... Bet aš geriau sutariu su vyrais, todėl iškart pasakiau, kad reikia trenerio vyro. Dar lankau sportinių šokių pamokas. Akademijoje pripratau prie didelio fizinio krūvio, todėl vasaros atostogos man būna išbandymų metas: nėra kur išsikrauti, o energija liejasi per kraštus!

Skaitai knygas, šoki, sportuoji – tu tiesiog ideali moteris!

Neideali – valgyti nedarau! Nors ir tai keičiasi... Kokia prasmė daryti valgyti, kai esi vienas? Na, privirsi sriubos, ir kas ją suvalgys? O kai jau dviese, kai atsiranda su kuo tą sriubą pasidalyti, tada ir virimas tampa smagus.

Tikriausiai tau, kaip idealiai moteriai, negalioja ir visiems žinoma taisyklė, jog meilė trunka trejus metus?

Čia tik Frédérickas Beigbeder taip teigia, o moterys linkusios teigti visai kitaip... Žinoma, naivuoliai yra tie, kurie įsivaizduoja, kad štai įsimylėjau – ir viskas, dabar kelias bus rožėmis klotas. Niekada taip nebūna. Pačios gražiausios rožės dygsta tik pačioje juodžiausioje žemėje... Poroje abu žmonės turi įveikti daugybę kliūčių bei netikėtumų ir kartu nenustoti nuolat žavėtis vienas kitu: ne išvaizda, bet tuo, ką pasiekė eidami į priekį.

O tu jau pagalvoji apie vaikus? Ar dar gerokai per anksti?

Nemanau, kad per anksti. Mama manęs susilaukė dvidešimties, o aš jau artėju prie dvidešimt šešerių. Kažkada ji atsipūtė: „Svarbiausia, kad mane jau pralenkei, o toliau tebūnie, kaip Dievas duos.“ Labai bijojo, kad nesugalvočiau gimdyti aštuoniolikos... Užtat dabar jau sunerimsta: „Tai kada tu mums kokį anūką atveši?“ Nesibaidau to. Pats Shakespeare sonetuose rašė, jog gyvenimo prasmė ta, kad po savęs ką nors paliktum – ne verslą, ne gražius savo portretus ant sienų, o tai, kas galėtų dar kartą gyventi.

Bet turbūt norėtųsi iki kūdikio gimimo baigti studijas?

Taip, bet kas supaisys tuos Aukščiausiojo planus? Mes nuolat planuojame, kažkur skubame, o štai jis ramiai sėdi aukštai ir smagiai sau kikena... Kuo daugiau gyvenime iššūkių – tuo geriau!

O Rytis labai nori vaikų?

Pasakysiu taip: mudu su juo randame konsensusą visais klausimais (šypsosi). Svarbiausia dviem žmonėms – kuo daugiau kalbėtis. Nesuprantu, kaip šių dienų jaunimas bendrauja tik SMS žinutėmis ir kompiuteriu... O kur tikrieji žmonių santykiai, tikrasis bendravimas? Kartais pagalvoju, kad greit tai liks tik pasaulinės klasikos kūriniuose...

Žodžiu, svarbiausia – konsensusą jūs randate!

O taip (šypsosi). 
 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?