„Iki šiol niekam nedaviau jokio interviu. Informacija, pasklidusi internete, laužta iš piršto arba paremta atsitiktiniais pokalbiais, skirtais ne žiniasklaidai, – Natalija neslepia kartėlio. – Paskleista daug netiesos...“ Vis dėlto esminio fakto – kad grupės YVA nebebus – ji nepaneigia: „Taip, mes su merginomis iš tiesų skiriamės.“
Bet kodėl, Natalija?
Tiesiog tam atėjo laikas. Šiemet YVAI sukako dešimt metų: jie buvo labai gražūs, bet, pripažinkime, popgrupei tai – labai daug ir natūraliai atėjo metas su ja atsisveikinti. Juk visos senstame...
Ir tai sako dvidešimt aštuonerių metų mergička...
Bet kiek galima dainuoti dainas paaugliams? Visiems kada nors ateina metas subręsti.
O gal viskas nutiko labai paprastai – kai išėjai motinystės atostogų, merginos koncertavo be tavęs ir mokėjo tau dalį pelno, bet netrukus išaušo diena, kai jos pagalvojo: o kam dalytis?.. Tu ištarei vieną griežtą žodį, jos – kitą ir, nors nė viena to nenorėjote, apsižodžiavimas baigėsi skyrybomis.
Skyrybos šou versle dažniausiai įvyksta dėl pinigų, ir dėl to sunku ginčytis. Maniau, natūralu, kad man priklauso ketvirtadalis YVOS pelno; merginos dėjosi to nesuprantančios, paskui su tuo susitaikė, bet neilgam. Kurį laiką tyliai rezgė planus, kaip nuo to mokesčio išsisukti... Tačiau didžiausiu mūsų santykių pleištu tapo kiti dalykai. Kai pasitraukiau iš aktyvios veiklos, atitolau nuo merginų, ir netrukus jos liovėsi su manimi derinti savo veiklą. Smagiausi mūsų pokalbiai dažniausiai vykdavo automobilyje, važiuojant į koncertus – tuomet turėdavome daug laisvo laiko, galėdavome iš širdies pasikalbėti, pasvajoti ir kurti ateities planus. Kai staiga manęs tame automobilyje nebeliko, susidarė įspūdis, kad manęs nebeliko visai... Paskambinti man ir papasakoti apie ateities planus niekam nekilo noro, o gal merginos nematė reikalo. Man pasidarė apmaudu: aš visuomet viską derindavau su jomis, o jos su manimi ničnieko nederina. Savo sukurtoje grupėje staiga netekau žodžio, visas naujienas sužinodavau tik iš spaudos. Staiga supratau, kad YVOJE manęs niekas nebelaukia... Jos nusprendė, kad yra pajėgios viską daryti pačios.
O kaip tu manai?
Negaliu sakyti, kad jos viską daro blogai, bet matau didelių spragų. Na, kad ir renkantis dainas... Merginų įvaizdis puikus, drabužiai patrauklūs, pačios labai gražios, tačiau man norėjosi ne tik gero vaizdo, bet ir geros kokybės. Juk tai – muzikos grupė! Prašiau, kad mokytųsi dainuoti, bet jos manė: kam to reikia, ir taip ganėtinai gerai dainuoja. Be to, prasidėjo moteriškos intrigos, apkalbos... Žinote, moteriškame kolektyve visko pasitaiko. Sugalvojau uždaryti grupę ne per vieną dieną – tam poelgiui brendau ilgai, galvoje vis dėliojau pliusus ir minusus. Ir tik kai taurė buvo perpildyta, pasakiau: viskas, po Naujųjų metų YVOS nebebus.
Ar merginos bandė ieškoti kompromiso, kai kilo konfliktas?
Jos kiek sutriko: „Juk taip niekas nedaro...“ Ką gi – aš taip darau. Labiausiai sunerimo dėl YVOS dainų: „O kodėl mes negalime toliau jų dainuoti?“ Todėl, kad tos dainos priklauso YVAI. Grupė – tarsi įmonė, kurios turtas – dainos, garderobas, įvaizdis, įrašai. Ir ta įmonė uždaroma... Mielosios, jei jūs tokios drąsios, tai ir eikite aukštai iškeltomis galvomis! Kurkite savo grupę, dainuokite naujas dainas, pradėkite viską nuo pradžių. Sukurkite viską nuo nulio, kaip aš kažkada sukūriau, ir niekam – ypač man – už tai nesakykite „ačiū“. Jos tam ryžosi. Duok Dieve joms sėkmės.
Jos iš tavęs sulaukė nelengvo iššūkio ir mielai jį priėmė?
Taip. Bet vis tiek liūdna... Juk tarp jų yra ir mano sesuo...
Buvote tokios artimos! Dalijotės vienu telefonu, Kristina skaitydavo tavo elektroninius laiškus, galų gale – netgi gyvena tavo name... Kaip dabar bendraujate?
Asmeniškai – gerai, bet kolegiškai – nelabai... Matyt, teisūs tie, kurie nepainioja šeimos su verslu. Visada buvome vienas kumštis – rodės, „vandeniu neperliesi“, o paskui nuo manęs imta kažką slėpti, kažką nutylėti... Gal ir bus geriausia, jei dirbsime atskirai.
Išsikraustyti iš namų jai neliepsi?
O ne, tikrai ne (šypteli). Mes ir toliau liksime seserys.
Bet YVOS po Naujųjų vis dėlto nebeliks?
Ne, nes nebeliko vienybės. Nebeliko chebros, kuri būtų vieninga ir draugiška. Visoms atėjo laikas eiti savo keliu. Tai nebuvo verslas, kuris neštų milijoninį pelną, todėl ne pinigų klausimas buvo svarbiausias. Tenorėjau, kad su manimi būtų tariamasi, diskutuojama, sprendimai priimami kartu... Nepavyko – ką padarysi. Toks gyvenimas... Dievas neduoda to, ko nesugebėtum išlaikyti, taigi aš nepalūšiu. Kartais visai naudinga viską pradėti iš naujo. Pradėjusi solinę karjerą, galiu būti pati sau ponia: man nieko nereikia dalytis ir su niekuo pyktis. Tas variklis, kuris buvo manyje kuriant YVĄ, veikia ir toliau.
Kaip tau šiandien sekasi?
Puikiai – turiu nuostabią šeimą, sūnų, netrukus pradėsiu vesti televizijos laidą „Mano vyras gali“. Turiu vieną du koncertus per savaitę: kaip pradedančiajai tai yra labai gerai. Mano repertuaras – gana smagus, klubinis, koncertuose būna linksma, ir užsakovai lieka patenkinti rezultatu. Aš tobulėju – matau savo spragas ir jas taisau. Pamenu, pirmasis koncertas buvo labai keistas – atrodė taip neįprasta vienai stovėti scenoje... Bet dabar jau pripratau. Situaciją tenka valdyti vienai – ir man tai pavyksta. YVOJE ėmiau iniciatyvą į savo rankas, taip pat elgiuosi dabar ir tikrai žinau, kad nepražūsiu. Vienintelis dalykas, dėl kurio gailiuosi, – dar būdama grupėje priėmiau vieną neteisingą sprendimą, jis tą grupę galiausiai ir išardė. Anksčiau, kai dar dainavome trise, buvome labai vieningos ir jokių pykčių nekilo... Mano sesuo tam sprendimui prieštaravo, Gintarė abejojo, bet aš vis tiek jį priėmiau. O dabar už tą klaidą turiu sumokėti.
