Nors daug Aurimo daiktų tėvai pasiėmė, namuose Viktorijai mylimąjį primena viskas – jųdviejų nuotrauka rėmelyje, kartu dekoruotos sienos, spintoje tvarkingai sulankstyti jo drabužiai... „Slapta tarsi laukiu, kad jis dar sugrįš“, – tyliai sako.
Tačiau likimas jai rengia vieną išbandymą po kito – vyro mirtis, vieši jo tėvų kaltinimai, užgriuvęs gniuždantis dėmesys... Negana to, iškart po Aurimo laidotuvių buvęs Viktorijos draugas Marius vėl pareiškė norą išsivežti jųdviejų dukrelę į užsienį, prasidėjo teismų maratonas. Beje, iš pradžių jam atstovavo ta pati advokatė, kaip ir Aurimo tėvams... „Nesuprantu, kodėl Aurimo tėvai nusistatę prieš tai, kad Mėta gyventų su manimi. Juk žino, kaip tiek metų nematydamas savo dukters kankinosi jų sūnus“, – stebisi Viktorija.
Per Aurimo laidotuves nuskambėjęs žodis „žudikė“ ją labai įskaudino, iki šiol jaučiasi nepelnytai atstumta ir įžeista. „Bet jei tėvams taip bus lengviau ištverti sūnaus netektį, tegul... Aš kaip nors atlaikysiu“, – kartoja vienoje televizijos laidoje ištartus savo žodžius.
„Po visų įvykių ir per laidotuves buvau tarsi šoke, – dar gyvi Viktorijos prisiminimai. – Niekaip negalėjau nei susitaikyti, nei patikėti, kad laidojamas mano vyras. Nenorėjau eiti viena, tuo metu manęs niekas nepalaikė, aplinkiniai buvo užvaldyti pagiežos ir kitų emocijų. Iki paskutinės minutės laukiau, kol į Kauną atvažiuos mano tėvas, – tik jo palaikymas suteikė stiprybės. Tądien dar važiavau ir į apklausą policijoje, nebespėjau grįžti namo net persirengti. Pamenu, buvo žvarbu, tad išbėgdama iš namų griebiau pirmą pasitaikiusį šalikėlį. Taip jau išėjo, kad jis buvo ryškios spalvos, o juodo net ir neturėjau...“
„Jau kitą dieną po laidotuvių Aurimo tėvai veržėsi į butą, reikalavo, kad atiduočiau raktus ir išsikraustyčiau. Išgirdau daug kaltinimų ir skaudžių žodžių, todėl pakeičiau durų spyną. Butas, dėl kurio šiuo metu kilo nesutarimų, įkeistas bankui, paskola paimta Aurimo vardu ir dar neišmokėta. Pagal įstatymą didžioji buto dalis priklauso net ne man, o Aurimo dukrai Gustei. Po laidotuvių su Aurimo tėvais visai nebendraujame, tad dėl teisinių reikalų su jais bandė susisiekti mano artimieji ir man atstovaujanti advokatė, tačiau į jokias derybas jie nesileidžia, – sunkiai rinkdama žodžius pasakoja Viktorija. – Dar neatsigavau po laidotuvių, vis dėlto ieškau darbo pagal savo kvalifikaciją, buvau jau ne viename pokalbyje, turiu kelis pasiūlymus, stengiuosi galvoti apie ateitį.“ Meniškos prigimties moteris taip pat svajoja kada nors baigti dizaino studijas.
Tačiau dabar Viktorijai svarbiausia – išsikovoti teisę auginti dukrelę. „Ryte nuvedu Mėtą į darželį ir kone visą dieną lakstydama po miestą tvarkau dėl teismo atsiradusius reikalus. Grįžusios vakare drauge žaidžiame, paišome, veriame medinius karoliukus. Buvimas su dukra man suteikia stiprybės, padeda negalvoti apie praeitį. Anądien parnešiau namo mažą katytę – vietoj tos, kurią išsivežė Aurimo tėvai. Mėta be proto tą katę mylėjo, be jos net nesikeldavo rytais iš lovos. Naująją gyventoją, kaip ir seną, pradžioje vadinome Knopke, kol sugalvojome naują vardą – Meilė...
Klaipėdoje liko visi draugai, ten gyvena ir mano krikšto mama, dar keli giminės. Po Aurimo mirties likau beveik viena. Turiu tik dukrytę. Su mama jau daug metų ryšiai nutrūkę, su biologiniu tėvu, palikusiu mus, kai man buvo vos keli mėnesiai, taip pat nebendrauju. Pati jį susiradau, kai buvo devyniolika, bet kontaktas neužsimezgė, susirašome vos keliomis SMS žinutėmis per metus. Mane nuo kūdikystės užaugino ir visada rūpinosi patėvis, kurį laikau tikruoju tėvu. Jis sukūrė kitą šeimą, bet morališkai mane labai palaiko. Kol tėvai dar gyveno kartu, viskas buvo gerai, tačiau kai išsiskyrė, mama manimi mažai rūpinosi, tad turėjau pati prasimanyti pinigų – vieną vasarą ledus paplūdimyje pardavinėjau... tuomet man buvo trylika. Ir į mokyklą mieliau vaikščiojau pėstute, kad tik sutaupyčiau centų bandelėms. Mokiausi E. Balsio menų gimnazijoje, tad įvairiausi piešimo reikmenys daug kainavo. Mama šiek tiek duodavo pinigų, bet neužtekdavo net mokymo priemonėms susipirkti. Tuo metu nemažai laiko praleisdavau pas prosenelę, pamenu, saldainius su ja pardavinėdavome Klaipėdoje, tad pinigėlių vis kažkaip prasimanydavau.“
Nors prieš ketverius metus Viktorija turėjo darbą ir mokėsi Klaipėdos universitete hidrologijos ir okeanografijos, pragyventi vienai buvo sunku, todėl nusprendė didesnių galimybių ieškoti Anglijoje. Tik atvažiavusi į Londoną dirbo keliose kavinėse, „Replay“ drabužių kompanijoje administratore, vėliau – Montessori St. Nicholas labdaros fonde ir koledže administratore.
Kai Londone susipažino su Mariumi, buvo vos dvidešimt vienų, tačiau, tvirtina, jau tada jautėsi ganėtinai subrendusi rimtiems santykiams: „Norėjau vaikų ir šeimos, tad Mėta buvo planuotas vaikelis. Tik gimus dukrytei pastebėjau, kad Marius išsisukinėja nuo klausimų apie vedybas, o po kurio laiko mūsų santykiai apskritai atšalo. Gyvenome kartu, tačiau tik kaip kambariokai.“ Marius dabar įsikūręs Londone, nori ten išsivežti ir Mėtą.
Tik neseniai Viktorija sužinojo, kad jis turi kitą šeimą – net devynerius metus yra vedęs ir su kitos tautybės moterimi augina du vaikus, vyresnius už jųdviejų dukrą. Dvejus metus su Mariumi gyvenusi Viktorija nė neįtarė, kad jis susituokęs. „Nežinau, ar viskas teisybė, ar tokia istorija kuriama tik tam, kad teisme jis atrodytų kaip šeimos žmogus, tačiau akivaizdu, jog tokiu žmogumi aš negaliu pasitikėti, juo labiau leisti, kad su juo augtų mano dukrelė.“ Prieš kurį laiką tėvas jau buvo Mėtą išsivežęs, bet Viktorijai pavyko susigrąžinti. Ji iki šiol nežino, kur ir su kuo penkis mėnesius Londone gyveno dukra, kaip su ja buvo elgiamasi. „Labai jaudinausi prieš susitikimą, maniau, kad po tiek laiko manęs neprisimins, tačiau dukrytė puolė į glėbį ir nesitraukė nė per žingsnį visą vakarą.“ Pasak Viktorijos, Mėta namo grįžo nukirptomis gražiosiomis garbanomis, siaubingai bijojo dušo ir dar ilgą laiką visus suaugusiuosius – ir vyrus, ir moteris – vadino vienu žodžiu – „mama“.
Tik pradėjusi gyventi su Aurimu, moteris pastebėjo permainingą jo būdą. „Jis tai skraidydavo padebesiais iš džiaugsmo, tai susinervindavo ar supykdavo dėl menkiausios smulkmenos.
„Gal tuo ir buvome skirtingi su Aurimu, kad aš nuo pat aštuoniolikos išėjusi iš mamos namų gyvenau viena, neturėdama pinigų sumokėti už studijas išvažiavau dirbti į Norvegiją, vėliau kelerius metus gyvenau ir dirbau Anglijoje. Turėjau pati išlaikyti save, o vėliau – ir dukrelę, pati už save kovoti. Tuo tarpu Aurimui jau buvo trisdešimt penkeri, bet jis vis dar, regis, gyveno svajonėmis, – svarsto Viktorija. – Jo mama į namus vos ne kasdien atnešdavo prigaminusi maisto. Žinoma, esu be galo jai dėkinga, kad padėjo mums, nors kas kartą sakydavau, jog nereikia, užtenka, kiek patys turime. Matyt, skirtinga mano ir Aurimo patirtis, požiūris į gyvenimą būdavo dažna mūsų nesutarimų priežastis. Įtampa namuose padidėjo ir kai Mėtą tėvas išsivežė į Londoną, o aš penkis mėnesius nežinojau, nei kur, nei kaip ji gyvena. Tuomet daug pinigų reikėjo išleisti teismui pasirengti, dokumentams, įvairiems popieriams tvarkyti.“
Jiedu susipažino per vieną interneto pažinčių svetainę. Iš pradžių bendravo telefonu ir laiškais, o netrukus Aurimas atvažiavo su Viktorija pasimatyti į Klaipėdą. „Tik vėliau iš draugų pasakojimų sužinojau, kad tą pačią dieną jis į pasimatymą buvo pakvietęs ir buvusią savo merginą, o, jai sutartoje vietoje nepasirodžius, sėdo į mašiną ir atvažiavo aplankyti mūsų su Mėta, – liūdnai šypteli. – Kai susipažinome, nežinojau visos jo istorijos. Kažkada buvau mačiusi, kaip veda „Dar ne vakarą“. Niekada nesidomėjau žvaigždžių gyvenimu, o ir nemažai laiko gyvenau ne Lietuvoje, tad tokios žinios manęs tiesiog nepasiekdavo. Atsimenu, prieš pirmą susitikimą perskaičiau internete kelis straipsnius, kaip Aurimas kovojo dėl galimybės matytis su dukra Guste. Neturėjau jokios išankstinės nuostatos, pradėjome bendrauti tikrai ne dėl to, kad jis buvo žinomas žmogus.“
Nuo pat pradžių Aurimas Viktorijai padarė linksmo ir romantiško žmogaus įspūdį. Bendrauti sekėsi lengvai, todėl ir dėl gyvenimo drauge ilgai nesvarstė. Kadangi Aurimas turėjo darbą ir butą Kaune, Viktorija metė savąjį darbą, paliko nuomojamą būstą ir gimtąją Klaipėdą. Didelį įspūdį darė Aurimo dėmesys jos dukrytei: „Jis nešiojo ją ant rankų, kur tik ėjome, nuo pat pradžių atrodė, kad bendrauja tarsi su savo dukra.“ Tuo metu Mėta buvo beveik tokio pat amžiaus, kaip ir jo dukra Gustė, kai ši dar gyveno Lietuvoje. Paaiškėjo, kad mergaičių gimtadieniai skiriasi vos viena diena, o ir stulbinamas Mėtos panašumas į Gustę greičiausiai pavergė Aurimo širdį.
Juodu susižadėjo per Mėtos gimtadienį, gegužę, praėjus vos trims mėnesiams nuo pažinties, o susituokė dar po penkių mėnesių, rudenį. „Pasipiršo Aurimas romantiškai Kauno jachtų klube. Kaip dabar atsimenu, sakė, jog esame tarsi du skirtingi krantai, kuriuos jungia viena upė.“ Po sužadėtuvių buvo kelis kartus apsipykę ir net laikinai išsiskyrę, bet... „Kas kartą suspausdavo širdį, kai pamatydavau, kad jam sunku be manęs, o ir man neką lengviau būdavo, tad vis susitaikydavome. Tikėjome savo jausmais ir santuoka.“
Bendros patirties ir išgyvenimų suartinti, jie palaikė vienas kitą. Abu skrido ir į Londoną, kur vyko teismas dėl Viktorijos dukrelės.
Tik pradėjusi gyventi su Aurimu, moteris pastebėjo permainingą jo būdą. „Jis tai skraidydavo padebesiais iš džiaugsmo, tai susinervindavo ar supykdavo dėl menkiausios smulkmenos. „Net neatsimenu, dėl ko kildavo barniai. Pradžioje dar bandžiau kovoti, bet supratau, kad nieko nepasieksiu. Kai kokio ginčo metu apsižodžiuodavom, lyg ir lengviau pasidarydavo, ir susitaikydavom greičiau. O jei dar Aurimo tėvai neįsikišdavo, tai lengviau ir sprendimą rasdavome. Tačiau kai pradėjau į konfliktus nebekreipti dėmesio, supratau, kad tai jį dar labiau siutina. Konfliktinėse situacijose visiškai neišmaniau, ką daryti. Priremta prie sienos gindavausi, du kartus susirinkusi daiktus išėjau iš namų, net buvau išvykusi į Londoną, tačiau po kiek laiko sulaukdavau ir gražių Aurimo žodžių, maldavimų, ir primygtinių reikalavimų grįžti. Paskutinį kartą pati Aurimo mama skambino ir atėjusi pas mane į darbą prašė, kad grįžčiau namo, nes jis, esą, grasinęs ką nors blogo sau pasidaryti. Norėjau ramaus gyvenimo, ne kartą mūsų santykiuose ketinau dėti tašką, bet vis patikėdavau Aurimo pažadais, vis kažkaip susitaikydavom...“
Apie smarkų ir permainingą Aurimo būdą Viktorija sako bandžiusi kalbėtis ir su jo tėvais, tačiau šie, esą, nieko nenorėję girdėti. O ir pats Aurimas puikiai mokėjo užglaistyti nesusipratimus. Dabar Viktorija sako suprantanti – Aurimą beprotiškai mylinti mama tiesiog negalėjo girdėti ko nors blogo apie savo sūnų: „Jei bandydavau pasakyti, kad kažkas negerai, visada likdavau kalta, todėl ilgainiui apskritai nustojau tai daryti.“
„Aurimas paskutiniu metu beveik nemiegodavo, o užmigęs prabusdavo nuo menkiausio krepštelėjimo, nuolat gerdavo kažkokių vaistų, būdavo tai linksmas, tai irzlus, linkęs į pesimizmą, iš kantrybės jį galėdavo išvesti bet koks pasakytas žodis.“ Dar praėjusiais metais buvo pažadėjęs Viktorijai, kad pradės vaikščioti pas psichologą. Nuo Naujųjų abu ketino lankyti šokių pamokas, tačiau pažadai, sumanymai taip ir liko neįgyvendinti. „Buvome kartą nuėję su Aurimu pas psichologą, tačiau jis mums buvo per silpnas, išklausęs nieko nepatarė, o ir Aurimas nebuvo linkęs atskleisti visų savo problemų, todėl pas jį nebegrįžome, pinigų patyrusio specialisto konsultacijai tuo metu nebuvo.
Anksčiau maniau, kad Aurimas išgyvena dėl nepavykusių projektų, dėl neįgyvendintų planų, dėl to, kad ilgą laiką negalėjo pasimatyti su dukterimi, tačiau vėliau supratau, jog tokia būsena trunka jau daug metų. Juk ir į televiziją norėjo grįžti, prodiuseriams siūlė „Dar ne vakarą“ atgaivinti, bet kažkodėl visos durys jam buvo užtrenktos. Aurimas išgyveno ir dėl to, kad buvo nutraukta jo vedama laida per vieną sporto kanalą. Vis kūrė naujus projektus, vis kažką rašė, bet sunkiai sekėsi realizuoti, gal ir todėl namuose kildavo įtampa.
Tik dabar labiau suprantu ir Eladą, kuri nuo jo pabėgo ir užtrenkė visas duris. Greičiausiai su Aurimu ji išgyveno tą patį, ką ir aš, – prasitaria Viktorija, visai neseniai perklausiusi senos televizijos laidos įrašą, kuriame transliuojamas Aurimo ir Elados pokalbis telefonu. – Niekada jo nebuvau girdėjusi. Klausiausi nustėrusi ir, jei niekas nebūtų pasakęs, kad čia senas įrašas, būčiau patikėjusi, jog jis kalbėjosi su manimi. Ta pati intonacija, tas pats balso tembras, net reikalavimai grįžti ir gyventi kartu su juo – viskas skambėjo lygiai taip pat, kaip ir per mūsų pokalbius...“
Viktorija neslepia: po lemtingų įvykių nuo jos nusisuko visi Aurimo artimieji, dauguma draugų ir pažįstamų: „Juk jie Aurimą pažinojo daug daugiau metų nei aš, bet niekas nesakė, kad yra problemų – nežinau, jų nematė ar nenorėjo matyti. Kad būtų mane kas nors bent perspėjęs... O tie, iš kurių lūpų girdėjau kaltinimus, juk negyveno kartu, nematė jo tomis akimirkomis, kai apimdavo nuotaikos kaita.“ Anot Viktorijos, kas kartą, kai susipykdavo, Aurimas puldavo skambinti ir pasakoti mamai, tačiau ir jai, ir draugams visada pateikdavo tik savo įvykių versiją. „Gal dėl to ir tapau blogiete“, – dabar svarsto ir prisipažįsta, kad su Aurimo tėvu santykiai visada buvo įtempti, tačiau su mama gražiai sutarė, anyta mylėjo ir Mėtą.
Viktorija džiaugiasi, kad yra ją palaikančiųjų: „Vengiu žvilgsnių, bet jaučiu, kad mane daug kas atpažįsta gatvėje. Kartais prieina, pakalbina nepažįstami žmonės, išsako užuojautą, paguodžia. Pradėjome artimiau bendrauti su namo kaimynais. Neseniai lankydamasi banke, o praeitą savaitę – ir pašte taip pat sulaukiau palaikymo žodžių.“
Nepaisant visko, Viktorija sako su Aurimu buvusi laiminga, nors visą laiką jautėsi taip, tarsi būtų gyvenusi su dviem skirtingais žmonėmis. „Jis buvo didžiausias, nepataisomas romantikas. Rytais atsikėlusi vonioje rasdavau ant savo dantų šepetėlio išspaustos pastos, virtuvėje lėkštėje laukdavo sumuštiniai, supjaustyti mažais gabalėliais ir susmaigstyti pagaliukais. Atrodė, kad tiesiog gyvenau dėl tų retų švelnių akimirkų, kai jis apgaubdavo dėmesiu, šiluma ir juoku. Per visą gyvenimą neturėjau tokio artimo ir rūpestingo žmogaus.
Aurimo visur buvo daug, ką būtų bedaręs – vedęs renginį ar ėjęs apsipirkti į turgų. Jis buvo kompanijos ir vakarėlių siela. Jei tik būdavo geros nuotaikos, mokėdavo užkalbinti bet kurį nepažįstamąjį.“
Daugelis po nelaimės priekaištavo dėl juodos jųdviejų vestuvių aprangos, esą juodi drabužiai galėjo išpranašauti nelaimę. Tačiau Viktorija pasakoja, kad pinigų naujai suknelei tiesiog nebuvo. O ir Aurimas norėjo elgtis kitaip nei visi, tad abu vestuvėms išsirinko tai, kas kabėjo spintoje. Tėvai prieš pusmetį vykusiose Aurimo ir Viktorijos vestuvėse nedalyvavo. Pasak Viktorijos, dėl to Aurimas labai išgyveno ir kaip įmanydamas siekė gauti bent mamos palaiminimą.
„Žinojau, kad iki manęs jis turėjo daug merginų. Nežinau, kodėl nė su viena nesusiklostė laimingas gyvenimas, niekada to neklausiau, nenorėjau aitrinti senų žaizdų. Panašu, kad jis ieškojo idealios moters, o galbūt bėgo nuo įsipareigojimų.“ Viktorija sako, kad Aurimas turėjo keistą savybę viską kaupti – kompiuteryje išsaugodavo buvusių draugių rašytus laiškus, nuotraukas ar vaizdo įrašus. Atidariusi daiktadėžę rodo senus žemėlapius, atvirlaiškius, nežinia kieno rašytus raštelius ir linkėjimus ant servetėlių. „Turbūt niekaip nemokėjo atsikratyti praeities...“ – atsidūsta.
