Viktoriją kalbina Tilda Liepaitė, tinklaraščio keliauninga.popo.lt autorė.
– Esi mergina, turinti daug veiklų: keliauji, viešai kalbi, rašai straipsnius, užsiimi kovos menais. Kuri iš šių veiklų artimiausia?
– Na, tų veiklų tiek daug tik todėl, kad vis dar ieškau savęs, o juk neišbandęs daugybės dalykų nežinosi, kur labiausiai širdis linksta. Dažnai vienas veiklas keičia kitos. Kovos menais, o tiksliau dziudo, šiuo metu nebeužsiimu, kadangi Vilniaus miesto čempionate patyriau kojos traumą, kurios padarinius vis dar jaučiu. Kadangi vis tiek kūnas veržiasi judėti, vis dar vaikščiodama su ramentu, pradėjau lankyti jogą, kuri padėjo palengvinti gijimą. Kelionės yra vasaros užsiėmimas. Tikriausiai tai yra tai, ko niekada neatsisakyčiau, nebent keistųsi būdas. Jeigu 15 metų vien tik tranzavau, tai dabar mielai renkuosi lėktuvą, nors pasitaiko visko.
Manau, svarbu ne tiek priemonė, kaip keliauji, bet koks tavo kelionės tikslas. Ir taip pat niekada neatsisakyčiau rašymo. Rašau ir man gera. O pats naujausias mano pomėgis tai skatinti rašyti ir kitus. Ir tai man visai neblogai sekasi, kelios mano draugės pasirodo turi tikrą rašytojų ir žurnalisčių gyslęlę, tai puikiai galima išvysti interviu.eu svetainėje.
– Dvejus metus priklausei viešojo kalbėjimo klubui „First toastmasters of Lithuania“. Ar bendravimas su skirtingų kultūrų žmonėmis bei savarankiško keliavimo patirtis atsispindėjo tavo kalbose?
– Kelionės man visada asocijavosi su pramogomis, laisve, poilsiu. Tik dabar manau, kad būtina turėti konkretų tikslą ir visada pasistengti kelionėse gauti žinių, o prieš važiuojant kruopščiai pasidomėti ta vieta ir atsakyti sau, kodėl ten važiuoju. Kiekvienoje kelionėje būdavo stebuklingų momentų ir tai dažnai pasitarnaudavo, kaip puiki kulminacija mano kalboms. Per pirmąją savo kalbą pasakojau apie kelionę į Fussen, mažą miestelį Vokietijoje įsikūrusį kalnuose. Labai gerai atsimenu tą momentą, kai kopiau stačiu keliuku į kalnus, kuriuose stovėjo pilis. Kelionės tikslas ir buvo pamatyti tą pilį. Pakeliui pamačiau krioklį ir išpyliau į jį savo paskutinį vandenį, nors labai norėjau gerti. Kartais ateina jausmas, kad būtinai turi kažką padaryti; tuo metu supratau, kad išpiltas vanduo simbolizuos mano atsidavimą tikslui ir nedidelę pergalę prieš sunkiai prisijaukinamą kalnų taką.
– Nuo 15 metų kelionėms renkiesi tranzavimą. Ar nebuvo baisu tokiai jaunai merginai stabdyti pakeleivingas mašinas?
– Nežinau, kodėl, bet visada jaučiausi šiek tiek „iškritusi“ iš savo bendraamžių tarpo. Gal todėl tokioje ankstyvoje paauglystėje atsirado noras bėgti, keliauti, ištrūkti. Tai tikriausiai buvo tam tikra maišto forma, o ko gali bijoti maištaujanti siela? Žinoma, dabar mano požiūris į daugelį dalykų kardinaliai pasikeitė, tačiau džiaugiuosi ta patirtimi, kurią įgavau.
– Kiek šalių teko jau apkeliauti?
– Apkeliauti neteko nė vienos šalies – dažniausiai aplankau po vieną miestą, tai negaliu sakyti, kad apkeliavau visą šalį. Tačiau teko pabuvoti: Rumunijoje, Turkijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Airijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Čekijoje, Austrijoje, Italijoje, Olandijoje, Belgijoje. Keliavau į jas įvairiais būdais, bet manau tai antraeilis dalykas.
– Jeigu sugalvotum keliauti aplink pasaulį – kada leistum sau pasidėti pliuską ties aplankyta šalimi? Kiek laiko reikėtų joje praleisti, ką pamatyti?
– Manau, mėnesį su mašina keliaujant po vieną šalį užsidėčiau pliusiuką. Bet aišku, daug kas priklauso nuo valstybės dydžio. Pavyzdžiui, po Prancūziją, manau, mėnesio užtekto, o Indijoje svajoju praleisti bent tris.
– Kokius tikslus pradėjai kelti kelionėms? Kas daro įtakos vietos, į kurią keliauji, pasirinkimui?
– Pirmą kartą po ilgo laiko t.y. būtent šią vasarą nusprendžiau niekur nevažiuoti iš Lietuvos. Tikriausiai dėl to, kad ir pati dar ieškau atsakymo į tavo užduotą klausimą. Kelionės dėl nuotraukų ir linksmybių nebeatrodo taip patraukliai kaip anksčiau, dabar noriu kažko kito, o ko, dar nežinau. Šiuo metu mintys sukasi apie piligrimines keliones, pavyzdžiui Šv. Jokūbo kelią.
– Kuo traukia piligriminės kelionės?
– Na, tai būtų kažkas naujo, dar nepatirto. Manau, tokia kelionė turėtų didžiulę dvasinę reikšmę, padėtų atsakyti į svarbius klausimus. Apskritai, šventų vietų lankymas yra ypatinga veikla labai praturtinanti dvasiškai. Be abejo, tai būtų daug sudėtingiau nei šiaip kažkur išvykti ir pasivaikščioti po turistų pamėgtas vietas, bet kartais per atostogas reikia pailsėti ir kitaip. Duoti sau ne tik malonumų, bet ir iššūkių.
– O kelionės tranzuojant – per menkas iššūkis?
– Be abejonės iššūkis! Na, bet tai daugiau komunikacinis iššūkis, ar kaip čia pavadinti. Pagalvok, kartais tenka su vienu žmogumi kalbėtis 10 valandų…Šito jau atsikandau, dabar reikia padėti tai į šalį ir imtis kitų iššūkių. Ilga kelnionė pėsčiomis būtų fizinis išbandymas bei laikas sau, pamąstymui, apie tai šiuo metu ir svarstau.
– Ką naujo sužinojai apie save keliaudama?
– Galbūt sužinojau daugiau ne apie save, bet apskritai apie pasaulį, žmones, bendravimą. Supratau, koks svarbus nusiteikimas, nes, kas yra tavo širdyje, tokius ir žmones sutinki. Apskritai įvairios situacijos iššaukdavo vis naujas įžvalgas. Mano draugės Raminta ir Liucija, su kuriomis teko kartu keliauti, išmokė mane tvirtos draugystės pagrindų, kelionė su seserimi išmokė vertinti giminystės ryšį – juk taip svarbu puoselėti gerus santykius su šeima. Kelionė su vaikinu parodė daugybę dalykų apie meilę, bet iš praktinės pusės. Juk, kas yra palaikymas suprantame, tik tada, kai iš tiesų to palaikymo prireikia.
– Kurios šalys (ar miestai) labiausiai įsiminė? Kokius iššūkius ten patyrei?
– Kai grįžti iš kelionės, atrodo, kiekviena jų viena už kitą įsimintinesnės, bet privalau paminėti Prahą. Tai miestas turintis ypatingą dvasią. Iš tikrųjų net neplanavau ten važiuoti, bet lekiant pro Čekiją vienas pavėžėjęs žmogus pasakė, kad būtinai turiu pamatyti šį miestą. Jis pažadėjo man surasti gidą, kad tuo įsitikinčiau. Tas gidas pasirodo buvo senas rašytojas iš JAV, taip įsimylėjęs šį miestą, kad nusprendė savo senatvę praleisti būtent čia, mokydamas vietinius vaikus anglų kalbos, rašydamas poeziją, bei mokydamasis čekų kalbos. Tris dienas praleidau šio žmogaus draugijoje – dieną vaikščiodavom po miesto įžymybes, o vakarais kavinėse skaitydavom poeziją ir diskutuodavom apie literatūrą. Visi sunkumai ir iššūkiai patirti kelyje nublanksta prieš tokias dienas.
– Kokius kultūrinius skirtumus pastebėjai keliaudama? Ar labai skiriasi žmonės ir jų bendravimas skirtingose šalyse?
– Tam tikrų skirtumų gal ir esama, bet šypsenos visų vienodai nuoširdžios, visur žmonės kartais svetingi, kartais ne, visur yra sąžiningų ir nelabai. Aišku, kiekvienoje šalyje buvo kabliukų, kurie nustebindavo: pavyzdžiui, Olandijoje, Amsterdame, kai kuriose vietose nėra pėsčiųjų tako, tik dviračių, o Rumunijoje pardavinėja svaigalus, nepaisant jokio amžiaus limito. Turkijoje merginoms vakare sėdėti kavinėse yra nepadoru, o Londono emigrantų baruose, beveik pusrūsiuose, brazilai šoka taip, kaip pas mus profesionalai ant parketo… Atrodo sėdi paprasta porelė, abu jauni, linksmi, o tik išeina šokti – žiūri ir negali patikėti, kad čia darbininkai atėję atsipalaiduoti.
– Kokių patarimų turi žmogui, dar tik norinčiam pradėti aktyviai keliauti?
– Patarčiau nebijoti nuklysti nuo savo maršruto, bet tuo pačiu niekada nepamiršti tikslo. Kartais pasukus ilgesniu keliu galima pamatyti nuostabių dalykų, bet tikslas įprasmina visą nueitą kelią. Taip pat patarčiau atidžiai išsirinkti kelionės draugus, nes kelionės kartais suartina, o kartais išskiria. Ir neklausykite tų, kurie jums patarinėja, ko nedaryti. Jeigu jūsų širdis veržiasi būtent į tą šalį, ten ir važiuokite, o į kelionę būtinai pasiimkite užrašų knygutę, nes kartais sėdint kur nors kalnuose kyla pačios beprotiškiausios ir įžvalgiausios mintys.
