Daugiau pasakojimų apie festivalį skaitykite čia.
„Lituanicos paukščiai“ iškeliavo iš Vilniaus oro uosto. Persėdimas Helsinkyje, persėdimas Niujorke ir nusileidimas Čikagoje. Kiekviename oro uosto muitinės poste ties apsauga stringa ne lauktuvės, vežamos pažįstamiems ar draugams į dykumą, bet juodas lėktuvėlis-barbė, nė vienoje šalyje netilpęs per patikrinimo vartelius ir triskart susilaukęs skubios oro uostų pareigūnų apžiūros.
 |
| Burning man LT nuotr./Barborė Vilniaus oro uoste prieš išskrisdama pozuoja prie „Lituanica“ maketo |
Jos autorius – J. Vienožinskio dailės mokyklos mokinys Severinas Šiekštelė. Kadangi Severinas savo kūriniui vardo nedavė, o barbė aviatorė keliauja tarsi lygiavertis projekto dalyvis, „Tingiojo driežo hostelyje“ (iš angl k. „The Lazy Lizard Hostel“) susėdome ir pavadinome ją „Barbora ore“, trumpiau – Barbore. Dabar Barborė visur pozuoja tarsi tikra turistė.
Severino sukurta barbė-oreivė be nuotykių ištvėrė tik pirmąją aklimatizacijos prie naujo laiko dieną. Įsikūrusi Cesario Antonio Navarro namuose, esančiuose ukrainiečių kaimeliu (angl. Ukrainian village) vadinamame Čikagos rajone, ji sudalyvavo ilgoje daiktų išsipakavimo ceremonijoje bei mažose kūrybinėse dirbtuvėse, kurių metu buvo puošiami pilotų maišeliai. Jie bus padovanoti žmonėms, parėmusiems „Lituanicos paukščių“ projektą.
Vėliau, po paros kitos miego, Barborė nukeliavo į Tūkstantmečio parką Čikagoje ir apžiūrėjo miesto simbolį – pupą. Nusifotografavo.
 |
| Burning man LT nuotr./Barborė prie Čikagos pupos |
Tada jau ėmė keliauti po parduotuves ir rinktis daiktus, reikalingus „Burning Man“. Armijos parduotuvėje pirko gertuves, įvairiausio šlamštelio (angl. thrift) parduotuvėse – rūbų, auskarų, kepuraičių, skrybėlaičių ir aviacinių kostiumų.
Po kelionių į parduotuves Cesario namai tapo milžinišku sandėliu, tačiau jis nepyko. Sakė, kad visa tai jam primena tą laiką, kai jis pats 2011 metais keliavo į Nevados dykumą, į „Burning Man“. Tarsi norėdamas, tačiau negalėdamas prisijungti, jis pradėjo kuisti savo daiktus, ieškoti, kas į festivalį keliaujantiems draugams būtų reikalinga: ištraukė akinius, kurie apsaugo nuo smėlio audros, ir nuotrauką, kuri turėtų būti nuvežta į „Burning Man“ šventyklą bei sudeginta. Tuo metu jis manė, kad į festivalį šiemet nevažiuos, tačiau šiuo metu jau gavo bilietą į festivalį bei perka skrydį iš Čikagos į San Franciską.
 |
| Indrės Kaminskaitės nuotr./Cesaris prie gėrio, pareikalavusio poros valandų kuitimosi įvairiausiose parduotuvėse |
Būdami Čikagoje, susitikome ir su keletu lietuvių „burnerių“, taip pat atkeliausiančių į dykumą, susipažinome su Neringa ir Jonu, gyvenančiais Čikagoje, taip pat su Edwardu Leinartu, į pensiją išėjusiu Čikagos universiteto profesoriumi. Nors jo tėvai yra lietuviai, pats Edwardas lietuviškai nekalba. O su lietuviais jis susipažino „Burning Man“ festivalyje, jų stovykloje.
Pabuvę pas Cesarį pora dienų, iškeliaujame, nes automobilis jau nupirktas, įregistruotas ir su Pauliumi Musteikiu atkeliavęs iki Čikagos. Visas prigrūdamas daiktų iki viršaus, o Barborė įsitaiso pačiame priekyje. Išlydėti į kelionę atkeliauja keli lietuviai, tarp jų – ir Edwardas, kuris padovanoja kiekvienam keliautojui po vokišką kareivišką diržą bei istoriją, kaip tą diržą reikėtų užsisegti. Palinki atvirumo ir geros energijos kupinų akimirkų, nuostabaus buvimo ir murmėdamas burtažodžius–palaiminimus patepa kiekvieno išvykstančiojo kaktą pelenais iš Indijos.
Buvo planų, jog keliausime „Route 66“ – legendiniu keliu, nusidriekusiu per visas Jungtines Amerikos valstijas, tačiau persigalvojome: visi juo važiavę žmonės tikino, kad tas „Route 66“ yra tiesiog kelias – nei vaizdingas, nei atskleidžiantis Amerikos grožį. Taigi, pasirinkome šį tą įspūdingesnio.
 |
| Indrės Kaminskaitės nuotr./Barborė „skrenda“ į festivalį |
Iš pradžių „šis tas įspūdingesnio“ pasirodė tarsi kelias nuo Vilniaus iki Kauno. Tą nuobodžiąją atkarpą įveikiame per naktį. Įdienojus artėjame prie Denverio, kuris garsus dėl to, kad jame gimė barbių išradėja R.Handler, ir dėl Šiaurės Amerikos Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) lygoje rungtyniaujančios Denverio „Nuggets“ komandos, kuriojekadaise žaidė Šarūnas Marčiulionis ir Linas Kleiza. Kuo toliau judam, tuo vaizdai gražėja.
 |
| Burning man LT nuotr./Barborė, atkeliavusi į Kolorado valstiją |
Denveryje aplankėme latvę „burnerę“ Viją. Jį į „Burning Man“ nevažiuos, tačiau festivalyje pasirodys jos vyras Patrikas. Kaip tik tą vakarą, kai lankėmės pas Viją ir Patriką, valgėme barščius ir saugojome duonos gabalėlius nuo šuns įpročius turinčios vištos, atkeliavo ir laivų kapitonas Peteris, save vadinantis Wiesel. „Burning Man“ jis jau nebe pirmi metai įkuria barą „Whiskey and Dust“ (iš angl. k. „Viskis ir dulkės“), kuriame galima rasti viskio ir kitų gėrimų iš viso pasaulio.
Šiemet bare vėl puikuosis lietuviškas namuose išvarytas stiprus, bet harmoningas gėrimas. Šįkart toks, kuris Lietuvoje skanaujamas slapčia. Jis jau paduotas Wiesel, o mūsų komanda, dar net nepasiekusi baro, turi baro ženkliukus, kuriuos galima gauti tik ypatingai lojaliems jo klientams.
Kaip tik tą vakarą gauname patarimą nukeliauti į Jutos valstijoje esantį miestą Moab. Jis populiarus tarp turistų dėl patogios lokacijos, nes išsidėstęs pakeliui į arkų bei kanjonų žemės nacionalinius parkus.
Kertame Kolorado ir Jutos sieną, Barborė nusifotografuoja. O pavakarę jau fotografuojamės ir mes, mat vienas po kito įspūdingesni vaizdai pradeda slinkti pro mašinos langus. Kas mylia ar kelios sustojame, išsiropščiame ir apsidairome, tada – vėl riedame toliau.
 |
| Burning man LT nuotr./Kanjonų žemėje |
Artėjame prie paties miestelio, temsta, ir Vytautas praneša: turėtume apsistoti „Tingiojo driežo hostelyje“. Šeimininkas – vienaakis linksmuolis Haris – pradeda domėtis, iš kur mes, kas tokie esame ir kur keliaujame. Išgirdęs, kad visi, stovintys priimamajame, yra lietuviai, pasakoja apie kažkur Čikagoje ar greta jos gyvenantį jo biučiulį Michaelą Šimkų – nuostabiausią jo matytą ir girdėtą gitaristą.
Praleidę ten naktį, judame Nevados link. Tiesa, prieš tai sumanę ežero paieškoti. Randame. Ir nors nesimaudome, sustojame nufotografuoti prie jo Barborės, mat tai – Keno ežeras.
 |
| Burning man LT nuotr./Prie Keno ežero |
Sparčiai judame toliau, mat po dienos turime pasiekti Reno. Pravažiavę aibę miestelių, ir, kaip sakė degalinės operatorė Deltoje, patį nuobodžiausią ir „vienišiausiu“ vadinamą kelią JAV, sustojame pernakvoti hostelyje, įsikūrusį ant Jutos ir Nevados valstijų sienos.
Dar pusdienis – ir esame Reno, kur prasideda sumaištis dėl dykumos: kaip viską sukomplektuoti ir susirinkti, kaip atsirasti dykumoje laiku,... Bet apie visa tai jau kitoje dalyje.
