Priminė man visa tai ir lietuviškas Užgavėnes, kur galiausiai visi ima ir sudegina pastatytą medinio žmogaus skulptūrą, pašoka aplink ją ratu tarsi niam niam tautelės aplink savo totemą ir išsiskirsto gyventi savo paprastų gyvenimų.
O vėliau teko susitikti su tais, kurie „Burning Man“ patiria beveik kasmet. Ir pasakodami įspūdžius nuolat priduria, kad žodžiais to apibūdinti, aprašyti neįmanoma. Visi pasako, kad tai – utopinis pasaulis, kuris kartais atrodo daug tikresnis bei mielesnis už tą, kuriame gyvename kasdien.
Skėsteliu rankom ir prisimenu „Matricą“, kur keli pasauliai susipainioja tarpusavyje taip, kad atskirti ir racionaliai susigaudyti juose – sudėtinga. Festivalio organizatoriai oficialioje „Burning Man“ svetainėje tikina, kad „papasakoti nebuvusiam „Burning Man“, koks tai įvykis – tarsi pabandyti aklam paaiškinti, kaip atrodo tam tikra spalva“. Be to, vien pabūti festivalyje neužtenka. Kad pajustumėt šio renginio esmę, reikia prisidėti prie vyksmo.
 |
| Juodosios uolos miestas skrendant lėktuvu |
Svetainėje burningman.com pateiktoje esė Molly Stenson rašo, kad, pakliuvęs į „Degantį žmogų“, iškart imi priklausyti festivaliui: privalai dalyvauti, išgyventi, kurti, patirti, švęsti ir iškeliauti lygiai taip pat, kaip atkeliavai. Pirmieji veiksmažodžiai apibūdina patį buvimą, o paskutinis – organizatorių reikalavimą išvykti susitvarkius savo gyvenamąją vietą, nepalikti šiukšlių, nebereikalingų daiktų. Dykuma – plynas laukas – turi likti toks pat, koks ir atrastas.
Festivalis „Burning Man“ vyksta Nevados Juodosios uolos dykumoje (iš angl. Black Rock Desert) Jungtinėse Amerikos valstijose (JAV). Kasmet rugpjūčio pabaigoje ten įsikuria miestas skambiu pavadinimu „Black Rock City“ (iš angl. Juodosios uolos miestas). Į jį suvažiuoja apie 10 tūkst. kūrėjų ir menininkų, dar penkiskart daugiau žiūrovų ir visi pradeda veikti: kas pastato skulptūrą, kas – instaliaciją, kas groja, mankštas veda... Kiti – žaidžia: pasipuošę kostiumais, karnavalinėmis aprangomis prisideda prie vyksmo kaip tik išmano. Yra ir maklinėtojų, kurie tiesiog dairosi ir vartoja tai, kas sukurta.
Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo labai paprasta: susirenka į Juodosios uolos dykumą žmonės, pasistato savo gyvenamąsias vietas, pridėlioja skulptūrų, pasilinksmina ir vorele iškeliauja namo. Vienas juokas?
 |
| Dar vienas „sumeninto“ automobilio pavyzdys |
Išties viskas būna daug sudėtingiau. Praėjusiais metais į Lietuvoje organizuotą „Burning Man“ regioninį susitikimą iš JAV atkeliavo festivalio miesto statytojų vadovė Erin MacCool (dykumoje vadinama Playground), kuri ten su komanda atsiduria daug anksčiau nei pirmieji jos gyventojai, turintys bilietus. Ji rūpinasi, kad jau atvykusieji turėtų elektrą ir kitus reikalingus bei neatsivežamus kuprinėse ar lagaminuose dalykus, kad savo asmeniniame dykumos plotelyje būtų galima įkurdinti stovyklą, kad galėtų suvažiuoti pasaulio žurnalistai, kad veiktų internetas...
Kiek teko stebėti visus procesus, ekspromto organizuojant šį beprotišką festivalį maža: visos skulptūros ar meno objektai patvirtinami, stovykloms priskiriamos vietos mieste. Taigi jau kovą ir balandį aišku, kokie meniniai projektai bus pastatyti dykumoje, kurios skulptūros atrinktos degti kartu su pagrindine degančio žmogaus skulptūra, kokios teminės stovyklos įsikurs ir ką jose bus galima pamatyti.
Kiekvienais metais liepą-rugpjūtį pasirodo, kad visi bilietai jau išpirkti, į darbus puola bilietų perpardavinėtojai. Visai „netikėtai“ paaiškėja, kad festivaliui išduotas leidimas priimti didesnį skaičių žmonių. Tada, prasidėjus aukcionams, kyla sąmyšis, ir keletas tūkstančių nespėjusiųjų ar neapsisprendusiųjų dar gali gauti savo bilietą į utopinį pasaulį.
Pirmasis „Degančio žmogaus“ festivalis vyko 1986 metais, prieš 27-erius metus. Tąkart susibūrime dalyvavo 20 žmonių. Jis vyko Baker paplūdimyje, San Franciske. Degančio žmogaus skulptūra buvo 8 pėdų aukščio (lietuviškais metrais skaičiuojant būtų 2,5 m). Larry Harvey su draugu Jerry James sukonstravo šią skulptūrą ir sudegino su draugais, minėdami vasaros saulėgrįžos dieną.
Iki 1990 m. augo ne tik skulptūra, bet ir festivalio dalyvių skaičius. Ir nors susirinkimas vyko tame pačiame paplūdimyje, skulptūros deginimo ritualas tais metais jau persikėlė į dykumą, mat to pareikalavo policija. Skaitant istoriją matyti, kad sunkumų kilo ne tik dėl policiijos. Skulptūra dėl nelaimingo atsitiktinumo buvo sunaikinta dar prieš deginimą, taigi per keletą valandų teko pagaminti naują. Ir kadangi deginimas jau vyko dykumoje, gimė pirmasis išgyvenimo joje gidas, kuris dabar ištobulintas iki menkiausių smulkmenų.
 |
| Šiemet balionų girlianda taip pat turėtų atsirasti, mat jos kūrėjai „Indiegogo“ svetainėje ieškojo paramos |
Dar kitais metais visa šventinė savaitė persikėlė į dykumą. Stovykla vis augo ir didėjo, ir galiausiai pradėta vadinti Juodosios uolos miestu. Laikinu miestu. Nuo 1991 m. visi „Burning Man“ festivaliai ten ir vyksta. „Burning Man“ vis augo ir didėjo: praėjusiais metais jame susirinko daugiau nei 56 tūkst. „burnerių“ (taip vadinami „Burning Man“ dalyviai), kurie įsikūrė 987 teminėse stovyklose. Buvo pristatyta 360 meno projektų, kurių dalis finansuoti „Burning Man“ organizatorių. CORE meno projektų, sudegančių kartu su pagrindine žmogaus skulptūra, buvo 34. Šiemet CORE projektų skaičius sumažėjo, tačiau visi kiti skaičiai – augs.
Tačiau tikriausiai ne skaičiai yra esmė. Neseniai teko išgirsti pasakymą, kad liepos pabaigoje ir rugpjūčio pradžioje, dar būnant mieste, pradeda niežėti kūną, darosi neramu, norisi susipakuoti visus išgyvenimui skirtus daiktus ir keliauti į dykumą. Atėjo tas laikas, kai kuprinės pilnėja – mes skrendam į „Burning man“ festivalį ir stengsimės kuo daugiau papasakoti gyvai.
