Daugiau „Burning man“ festivalio pasakojimų galite rasti čia.
Kai girdžiu klausimą, ką ten galima rasti – gūžteliu pečiais – ten per daug visko, kad galėtum nuspręst. Ir kaip „Lituanicos paukščių“ kolega Vytautas savo draugams pasakojo, „ne, tai nėra muzikos festivalis“, nors Niujorke sutikau taip manantį žmogų. „Burning Man“ negalima pavadinti ir paroda, nors gražių vaizdų ten beprotiškai daug. Negalima sakyti, kad tai – teatro pasirodymų festivalis, nors persirengėliai ir scenos ten – beveik kiekviename žingsnyje.
Tai – viskas viename ir kartu nė vienas šių išvardytų dalykų. Prieš trejetą metų išgirdau, „tai – dalykas, kurį reikia pačiam patirti, kad suprastum“.
Komentaruose po šioje rubrikoje buvusiais tekstais nuolat buvo minima, kad „va, čia narkomanų irštva“. Žmonės, jei taip sakot, tikriausiai tokį „Burning Man“ ir patirtumėt. Taip, ten yra narkotikų, yra alkoholio ir kitų pagundų. Jei nori, gali dieną naktį vartoti ir niekas tau nesakys, kad darai blogai, netinkamai, ar kad laikas sustoti. Sustosi tada, kai svaigalai, sumaišyti su kaitria saule, trenks ir paliks leisgyvį trims dienoms.
 |
| Giedriaus Kavaliausko nuotr./Dieną būna laikas, kai karštį tverti yra sudėtinga. Tada visi susirinkdavo pavėsyje ir praleisdavo dalį laiko besišnekučiuodami |
Tu pats turėsi nuspręsti, kaip tau elgtis plyname lauke, kupiname pagundų. Taip, tu gali mylėtis kiekvieną vakarą vis su kita moterimi ar vyru, net su keliais tuo pat metu, tačiau patirsi tai tik tada, jei tikrai to pats norėsi. Ir tai taip pat yra „Burning Man“ dalis, tačiau nėra tiek daug, kiek visi kalba. Nėra tiek daug nuogų žmonių, apie kuriuos irgi visi randa progą paklausti.
Man „Burning Man“ reiškia išgyvenimą kartu. Festivalis, kuriame smėlio audrą praūžė pirmą vakarą ir dulkėmis padengė visą kūną, išbalino plaukus, kaip teatrinis grimas nusėdo ant veido. Tai vieta, kur šeši ar aštuoni žmonės kartu laikė palapinę, kad vienas bėgiodamas su atsuktuvais ir veržlėmis galėtų ją pritvirtinti ir atkovoti iš stipraus vėjo gūsių. Tai namai, kuriuose reikia kartu gaminti maistą ir paklausti, ar, keliaudamas linksmintis, kolega su savimi turi vandens atsargų artimiausioms porai valandų. O saulei užkaitinus, pačiai sulaukti klausimo, ar viskas gerai ir ar nepuola panika dėl karščio. Galiausiai, tenka išgerti vaistų, jog galėčiau užmigti, ar jausti, kaip kažkas pakelia galvą ir pakiša po ja tvarkingai sulankstytą savo megztinį.
 |
| Kristinos Urbaitytės nuotr./Taip atrodė namai kupolas po smėlio audros |
Tai yra apie žmones, kurie apdulkėję, tačiau pasipustę, džiugina akis savo kostiumais, rengdami teatro spektaklius festivalio erdvėje. Tai yra ir žmonės, kuriais teko rūpintis, su kuriais linksmintasi bei džiaugtasi. Arba tie, kurie ištraukti iš kosmoso, pargrąžinti į žemę. Žmonės, kuriems buvo sunkūs laikai ir kurie linksminosi be proto. Kurie karščio ir dulkių apakinti kėlė dramų bangas ir po to už jas kentėjo. Tie, kurie prašapdavo Juodosios uolos mieste, ir po kažin kiek laiko grįždavo arba būdavo atrasti leisgyviai po geriausių gyvenime vakarėlių ir blogiausių rytų. Tie, pagal kurių receptus dabar gaminu agurkų sriubą, panašią, kokią valgėme dykumoje. Ar tie, kurie mokino mane ispaniškai ir gavo lietuvių kalbos pamoką už tai. Tie, kurie statė „Lituanicos paukščius“ ir rūpinosi, kad niekam nieko nepritrūktų. Ir visi kiti, kuriuos būtų galima vardyti ir jiems dėkoti, kad prisidėjo prie mano asmeninės patirties „Burning Man“.
 |
| Pauliaus Musteikio nuotr./„Artcaras“ plaukia per dykumą |
Man tai yra susiję su laiku, duotu žaidimams. Ir nors „Playa“, kaip minėta jau anksčiau, turi keletą reikšmių, svarbiausia šiame kontekste man – žaidimų aikštelės sąvoka. Keliaudamas po dykumą, pilną įvairiausių instaliacijų, negali atsilaikyti ir prie vienos prisėdi, į kitą užlipi, trečioje nusifotografuoji. Ketvirtoje – spaudi mygtukus ir žiūri, kaip milžiniškas vabzdys, įkūnijantis pasaulio sunaikinimą ir kartu paskutinę progą žmogui išlikti gyvam, transliuoja šizofreniškus žmonijos istorijos gabaliukus – filmus ir muzikos klipus. Ir tikriausiai tik ten yra vieta, kur iš dulkių debesies išvažiuoja aštuoni – devyni maži ir spalvoti keksiukų formas įgiję automobiliai, o paskui juos skuba prasižiojęs dantų protezo formos automobilis.
Naktį galima rasti vietą, kur apsiausi riedučius ir praplauksi su jais aikštelėje pagal visai nemėgstamą pop muziką, tačiau bus linksma. Galima rasti vietą, kuri realiu metu projektuoja tavo judesius ekrane, paversdama žmonių figūras spalvotais kubeliais. Galima atrasti stovyklą, kurioje tavęs klaus apie tavo fetišą ir dar papasakos apie savąjį.
 |
| Pauliaus Musteikio nuotr./Naktį miestas prisipildo spalvotų šviesų ir veiksmo |
Bet ramiai nusisukęs nuo visų šitų pramogų, nukeliauji į tikrą dykumos barą „Whiskey& Dust“, prie kurio pastatytas milžiniškas mynimo jėga varomas mamuto pavidalo automobilis. Ar tame bare jo šeimininkas Weasel surengs pasaulio gėrimų degustaciją, pasipasakos, kad yra mokslinių tyrimų laivo kapitonas ir keliaudamas po pasaulį visus metus, susirenka pačius geriausius ar įdomiausius jo gėrimus, dievina viskį.
Ten yra vieta, kurioje pildosi norai. Ir net labai greitai ir net neįmanomi. Kai vieną naktį užsinori pabėgti iš miesto, ir žinai, kad tai tikrai neįmanoma, kitą dieną gali atkeliauti oro uosto vakarėlyje sutiktas pilotas ir pasiūlyti nukeliauti iki degalinės. Ir ne bet kaip, o pačiai pilotuojant lėktuvą. Ir tada supranti, kad mažiausiai tris valandas nebūsi Juodosios uolos mieste, kad galėsi pasinaudoti normaliu tualetu ir nusiplauti kriauklėje rankas su muilu. Ir turėsi progą nusipirkti šokolado už seniai laikytus rankose, žaliai išmargintus dolerius.
 |
| Sandi Kovach-Long nuotr./Naujai iškepta lėktuvo pilotė. Kaip sakė mokytojas Martinas, laikėsi ji puikiai |
Tačiau visa tai, kas čia aprašyta yra linksmybės, o gal reikėtų sakyti „tik“ linksmybės. Kadangi dykumoje praleidau beveik dvi savaites, pastebėjau, kad tarp pirmosios, kai Juodosios uolos miestas dar tik statomas ir jame susirinkę tik projektų statytojai ir savanoriai, ir antrosios, kai vyksta „tūsas“ tikrąja to žodžio prasme, egzistuoja didelis skirtumas.
Pirmoji dalis man buvo daug jaukesnė. Kiekvienoje Juodosios uolos miesto kertelėje tvyrojo „dovanojimo ekonomikos“ dvasia. Garbės reikalas padėti greta esančiam, pasikviesti pietų išalkusius ir maisto neturinčius, jei kas suprakaitavęs dūsauja nuo karščio, privalai pakviesti pasinaudoti dušu ir net pasisiūlai paminti dviratį, kad tas dušas veiktų.
 |
| Pauliaus Musteikio nuotr./Taip atrodo „Lituanicos paukščiai“ naktį |
Be to, lietuviai „burneriams“ padovanojo „Lituanicos paukščius“, su kurių idėja, gaminimu ir statybomis dirbo daugiau nei dešimt žmonių. Tada kaip tik ir teko susipažinti su daugeliu aplink gyvenusių, kurie kaip skruzdės bėgiojo, lakstė su lentomis ant kuprų ir statė miestą ir ruošė jį linksmybėms. Tuo pat metu jie linksminosi, ir mes jų linksmybėse taip pat sudalyvaudavome.
Festivalio pirmajai dienai atėjus, niekas neišnyko. Liko tie patys žmonės, išliko dalijimosi dvasia, tačiau prie šio idiliško ir ramaus vaizdelio prisidėjo ir pramogų ištroškę žmonės, kurie per keletą dienų pripildė miestą, sukūrė kamščius jame, ir smarkiai prisidėjo prie triukšmo lygio padidėjimo. Tuo metu bendrumas ir tarpusavio susikalbėjimai be žodžių pasibaigė, mat ne visi suplūdę ir švariais rūbeliais apsirengę atvykėliai su fotoaparatais ant kaklų susipranta, kas tas „Burning Man“ ir kokia viena pagrindinių, stebuklą Juodosios uolos mieste padarančių taisyklių – dovanok ir dalinkis. Susipranta jie tik po poros dienų, kai jau vaikšto dulkėti, tačiau laimingi.
 |
| Indrės Kaminskaitės nuotr./Kristina Urbaitytė |
Ir kai dykuma jau palikta, kai tupiu prie kompiuterio Vilniuje, galvoju, kad ten namai ir kad ten reikia grįžti. Dėl dykumos, dėl jos dulkių ir saulės, dėl žmonių, dėl vaizdų, netikėtumų ir visų kitų ten vykusių stebuklų.
