Pradėjus gausėti žmonių skaičiui, festivalio organizatoriai suvokė, kad norint, jog „Burning Man“ tęstųsi, linksmybės privalo turėti rėmus. Apsvaigę arba padauginę alkoholio ar katarsio apimti žmonės gali nepagalvoti ir „prisidirbti“ – susižeisti, apdegti, netgi žūti.
Šiuo metu „Burning Man“ festivalyje yra daug taisyklių, ypač ryškiai jos matyti, kai kalbama apie projektų deginimą. Kadangi lietuvių vežti „Lituanicos paukščiai“ taip pat planuoti sudeginti, festivalio organizatoriams dar keletą mėnesių prieš festivalį reikėjo pateikti aprašymą, kuriame aiškiai išdėstyta, kaip vyks deginimas.
Reikėjo įtikinti juos, kad lietuviai žino, ką daro, išmano projektų deginimo ir saugumo tvarkos niuansus. Supranta, kaip projektas degs, kas jam nutiks, ką darysime, jei deginimo metu prasidės audra, kas dykumoje yra gana įprastas reiškinys, ar koks žmogus sumanys kirsti apsauginę perimetro liniją, už kurios negali būti nė vieno pašalinio tik degintojai, gaisrininkai ir dar keletas „Burning Man“ festivalio pareigūnų.
Vėliau visi aprašymo klausimai dar kartą suderinti su festivalio organizatoriais pokalbio „Skype“ metu. Pats rimčiausias susitikimas, kaip pasakojo Deginimo komandos vadovas (angl. Fire lead) Vytautas Butkus, buvo dieną prieš prasidedant festivaliui, kai daugelis projektų statytojų ir degintojų komandų jau buvo atkeliavę į Juodosios uolos miestą.
 |
| Pauliaus Musteikio nuotr./Vienas festivalio organizatorių Steven Raspa sveikina vieną „Lituanicos paukščių“ autorę |
To susitikimo metu aptarta kiekviena deginimo detalė, parodytas deglas, panašus į dinamito lazdelę, apšnekėtos visos galimos deginimo pasekmės, duotos paskutinės instrukcijos. Tiesa, čekams, pavėlavusiems į tą svarbųjį susitikimą, už bausmę teko plauti indus.
„Festivalio organizatoriai nuolat pabrėždavo, kad deginimas – viena komplikuočiausių festivalio dalių, mat jei kas nors susimaus ir pridarys nesąmonių, tai pakenks ne tik „Burning Man“, bet ir kitų festivalių, kuriuose vyksta deginimai, ateičiai. Visi supranta, kad verda tame pačiame katile ir žaidžia su pavojingais dalykais, taigi vienas nelaimingas atsitikimas gali pakenkti visiems“, – pasakojo Vytautas.
 |
| Pauliaus Musteikio nuotr./Aplinkiniai CORE projektai jau dega, o lietuviai dar savo tik bando padegti |
Atėjus deginimo dienai, visi stovykloje pradėjo bruzdėti ir rūpintis jiems privalomais reikalais. Perimetro, kuris yra skirtas apsaugoti skulptūros deginimo plotui nuo festivalio lankytojų smalsumo, savanoriams buvo išduotos liemenės, su kuriomis jie privalėjo būti deginimo metu, taip pat išdėstytos instrukcijos, kur jie turi žiūrėti, kaip turi stabdyti įsiaudrinusius svečius, ką daryti, jei šie nesutinka su prašymu nesiartinti prie degančio projekto.
Į vakarą visi keliavo prie skulptūros, kurią prieš tai lietuviai parengė sudeginimui – buvo išmontuotas apšvietimas, išrinktos visos plastikinės detalės, sudėliotos malkos. Didelė stirta jų buvo išdėliota per visą „Lituanicos paukščių“ skulptūros platformą. Perimetro komanda darkart išklausė trumpą instruktažą, ir tada, visai netrukus, prasidėjo deginimo smagumai.
Pirmiausia perimetro savanoriai sustojo į liniją greta „Lituanicos paukščių“ skulptūros. Jiems talkino ir festivalio reindžeriai. Kadangi lietuvių savanorių buvo gana daug, o greta esantiems čekams jų trūko, tai keletas lietuvių buvo draugiškai „perleisti“ čekų perimetro komandai.
 |
| Pauliaus Musteikio nuotr./Deginimą stebėjo ir pasveikinti su juo atėjo daug senų gerų lietuvių draugų ir naujų pažįstamų |
Pasitreniravus, kaip sulaikyti žmones, kad jie nepakliūtų į pavojingą deginimo ruožą, saulei nusileidus, prieš devynias prasidėjo ir pati uždegimo procedūra. Gavus signalą, visos komandos ėmė rengti projektus deginimui. Už projekto sudeginimą atsakingas Giedrius ant paukščių struktūros išpilstė apie 20 litrų dyzelino. Likus penketui minučių iki visų projektų padegimo vienu metu, jie dar kartą apipilami benzinu arba žibalu.
Ir nors atrodytų, kad po tiek instruktažų visiems jau turėtų būti aišku, kada ir ką daryti, festivalio organizatoriai siekia, kad visi CORE (angl. Circle of Regional Effigies) būtų uždegti vienu metu. Taigi visam deginimo procesui vadovavo už festivalio „Burning Man“ deginimus atsakingas Dave X. Jis viską koordinavo iš viršaus, mat statybiniu kranu buvo pasikėlęs į keliasdešimties metrų aukštį. Iš ten jis per raciją duodavo nurodymus tiesiogiai prie kiekvieno projekto stovinčiam F.A.S.T atstovui. Lietuvių komandai talkino F.A.S.T atstovė Molly, kurią buvome sutikę „Burning Man“ biure Gerlache, miestelyje šalia laikinojo Juodosios uolos miesto.
Taigi Dave X davė signalą „Degam!“ ir tada Molly perdavė jį padegėjams. Projekto autoriai Ieva Marija Dautartaitė ir Žilvinas Stankevičius priėjo prie „Lituanicos paukščių“, ir deglais (angl. flare) juos padegė. Tą minutę, kai Dave X davė įsakymą, užsiliepsnojo 24 CORE projektai, stovintys keturiuose ratuose po šešis aplink pagrindinę Degančio žmogaus skulptūrą.
Mūsų rate buvo East Bay (Rytinės Kalifornijos įlankos), Vankuverio, Vašingtono, Niujorko bei Čekijos projektai, kurie degė drauge. Aplink juos – dideliame rate stovėjo daug projektus palaikančių žmonių ir prie „Lituanicos paukščių“ susirinkusioje minioje visi susirinkę vaišinami dar iš Lietuvos atsivežta žemaitiška naminuke. Buvo daug džiaugsmo ir šūksnių.
Ir nors užsiliepsnojo „Lituanicos paukščiai“ paskutiniai, sudegė greičiausiai. Tiesą sakant, ne bet kaip – pokšėdami it fejerverkai. Taigi dabar jau žinoma: jei konstrukcijose bus bambuko, galima tikėtis, kad ugnis skleis ne tik šilumą, ne tik estetiškai atrodys, bet ir skleis garsus. Kaip sakė Vytautas, „mūsų projekto deginimas parodė, kad ugnis ne tik gali būti vizuali, bet ir skleisti garsą“.
 |
| Pauliaus Musteikio nuotr./„Lituanicos paukščiams“ užsidegus, jie netruko sulūžti ir nuvirsti |
Buvo ne vienas žmogus, kuris bandė prieiti prie skulptūros arčiau nei galima, kuris bandė kirsti perimetro liniją dviračiu, tačiau organizatorių reikalavimas labai griežtas. Džiugu, kad „sandman“ pareigas ėjusio Vitalijaus, laikomo paskutine kliūtimi įsisiautėjusiems ugnies gerbėjams, paslaugų neprireikė, kad jam neteko ant žemės versti nepaklusnių „burnerių“, siekiant apsaugoti jų pačių sveikatą ar gyvybę.
Kai konstrukcija sugriuvo, po kurio laiko gyvoji perimetro linija išsiskirstė. Ir visi norintieji jau galėjo susiburti prie laužo. Projektų degintojai atsakingi ir už projekto priežiūrą iki visiško jo sudegimo, taigi dažniausiai degintojų komandos susėda prie ugnies, atsidaro butelį viskio ir maloniai bei šiltai vakaroja. Prie laužo lietuvius aplankė čekai su buteliu slyvinio brendžio, dar kitaip vadinamo „Slivovice“, o pagyvenęs vyrukas ant greta degusio meno projekto pelenų pakepė neįtikėtinai skanių sumuštinių su sūriu.
Pavalgę palikome prie smilkstančių „Lituanicos paukščių“ likučių su grupele besišildančių žmonių Andrių, kuris darbavosi didelę dalį nakties ir žarstė nuodėgulius, kad jų kuo daugiau sudegtų, Andrių vėliau pakeitė Vytautas. O ryte reikėjo atkeliauti kitai komandos daliai ir su magnetiniu grėbliu sugrėblioti metalines dalis ir varžtus, ištraukti į žemę įtvirtintus metalinius„inkarus“ bei surinkti likusias anglis, didesnes nei nykščio nagas. Kadangi laužo budėtojai puikiai pasidarbavo naktį, likęs buvo tik kibiraitis nuodėgulių, tad darbo nebuvo daug.
 |
| Pauliaus Musteikio nuotr./Ryte reikėjo surinkti visas susmilkusias anglis, likusias sudegus projektui |
Pasakojant, kaip vyko deginimas, ar paties deginimo metu projekto autoriams ir statytojams vis tekdavo išgirsti klausimą: „ar negaila sudeginti kūrinį savo pačių rankomis". Iš kūrėjų atsakymų buvo aišku: ne, visai jiems negaila. Ir nors „Lituanicos paukščiai“ gyvi buvo penkias ar šešias dienas, žmonės jais spėjo pasigrožėti. Jie degė "už visus praėjusius metus", mat daugelis vadinamųjų burnerių naujus metus pradeda skaičiuoti festivaliui pasibaigus.
Ir išties, atsidariau „Burning Man“ svetainę, o ten parašyta, kad „Žmogus degs po 334 dienų!“.
