Viena „Viktorija“ beveik verkė ir pyko: „Kodėl? Kodėl viena? Juk bus sunku! Nenoriu viena, man baisu!“. Tada kita „Viktorija“ jai atsakė: „Taigi dar neturi bilieto, gali niekur nevažiuoti, bet tada nesiskųsk, kad kažkas tau tavo gyvenime nepatinka“…
Verkiančioji „Viktorija“ nurimo, pasvarstė ir kitą rytą nusipirko bilietą į vieną pusę – į Singapūrą, o iš ten į Balio salą. Kelionė prasidėjo. Dalinuosi – 10 nuostabiausių patirčių, kurias man davė šis gyvenimo nuotykis.
1. Keliavimas „no plan“ būdu
O viskas prasidėjo nuo to, kad vieną dieną pajutau, kad noriu iškeliauti. Kai ką išsprendžiau ir atsakiau, o kai ką palikau savai eigai. Daug baimių, klausimų ir minčių dar ilgai sukosi galvoje – kaip keliausiu viena, kur, už ką, kiek laiko, ką veiksiu, ar geras sprendimas ir panašiai. Bet žingsnis po žingsnio, mintis po minties pradėjau mąstyti, domėtis, dėliotis ir po truputėlį daug kas pradėjo aiškėti.
Atsakymus radau praktiškiems dalykams – biudžetas, kur keliausiu ir kiek laiko maždaug būsiu, o visa kita buvo palikta išsiaiškinti „ten“, kai jau nuvyksiu, kai pakeisiu aplinką, kai turėsiu daug laiko, kai niekur neskubėsiu ir bus įkvėpimas. Toks keliavimo stilius buvo visiškai naujas ir priešingas tam, kokiu būdu esu keliavusi anksčiau, kai kompanija būdavo surinkta, viešbučiai numatyti, apie lankytinus objektus pasiskaityta ir t.t. Nesakau, kad suplanuoti yra blogai. Priešingai – kai tau yra atostogos ir kai turi nedaug laiko, tai yra puikus namų darbas.
Tačiau šį kartą turėjau daug laiko ir man norėjosi kitaip. Vėliau apie savo idėją pradėjau pasakoti draugams bei artimiesiems. Žinoma, iš jų sulaukiau nemažai tų pačių klausimų, kuriuos ir pati turėjau (kaip, kur, ką veiksiu ir pan.). Ir tada iš to nežinojimo natūraliai gimė atsakymas „no plan“. Nepaisant nežinomybės, dalinantis mintimis su kitais, kaskart atsirasdavo tas vidinis jausmas, kuris sakydavo – tai yra TAI, viskas bus gerai… Dabar galiu drąsiai teigti, kad jausmas neapgavo, nes didžioji dalis patirčių atsirado būtent dėl „no plan“. Juk kai prisimenu, aš net apskritai neplanavau keliauti – norėjau tik nuvažiuoti į kokią jaukią nedidelę salą, įsikurti ir tada nuspręsti, ką veikti. Ir tik dėl to, kad nebuvau įsikibusi į konkretų planą, aš leidau sau klausyti kitų, leidau klausyti savęs ir pasiduoti tai tėkmei, kuri ir nunešė mane per visas mano patirtis. Šiurpuliukai po odą laksto, skubu jomis dalintis!
2. Atradau „tylos sanatoriją“
Šį patirtis atsirado, kaip sakoma, „ne iš gero“. Jau buvau minėjusi, kad iš tikrųjų neplanavau keliauti, norėjau tik išvažiuoti ir kažkur apsistoti.
Maniau, kad atvykusi į Balį išsirinksiu mielą vietą ir ten būsiu. Bet atsitiko taip, kad atvažiavusi nepajutau to jaukumo ar noro kažkur pasilikti ilgiau. Jei atvirai, man buvo šokas, apie kurį parašiau viename pirmųjų savo įrašų.
Šokas Balyje man buvo dėl daug ko. Tik išėjus iš oro uosto mane pasitiko visas būrys vienas per kitą rėkiančių ir savo paslaugas siūlančių taksistų. Atrodė, kad pavyko susiderėti, bet iš tiesų permokėjau mažiausiai 5 kartus.
Tuo viskas nesibaigė. Visur, kur ėjau, nuolat „atakavo“ visi – motorolerio nuomotojai, masažo specialistės, taksistai, prekeiviai paplūdimyje. Po poros dienų gatve pradėjau vaikščioti nuleidusi galvą, nenorėjau nieko matyti ir girdėti, o viduje jaučiau, kaip verda pyktis. Jis virė ne tik dėl įkyraus siūlymo, o dar ir dėl to, kad nemažai tų paslaugų vis dėlto reikėjo ir jų kainos buvo visiškai neaiškios. Jaučiausi taip, lyg visi tik ir nori iš manęs išplėšti kuo daugiau pinigų.
Šokas buvo ir dėl pačios aplinkos – 18 val. jau tamsu, labai daug šiukšlių, vietinės kavinės nešvarios, paplūdimiai irgi nėra ypatingi, o jaukių kavinių ar šiaip vietų pasėdėti taip pat reikėdavo kartais paieškoti. Pamenu, kaip prieš kelionę įsivaizdavau, kad per savo gimtadienį, kuris bus jau atvykus į Balį, skirsiu dieną sau – mėgausiuosi masažu, jaukia vakarienė ir tiesiog gražia aplinka.
Masažą pasidovanojau, bet po to planus sujaukė stiprus ir gana užsitęsęs lietus, dėl kurio niekur nebenorėjau eiti. O tada anksti sutemo, atsirado tas nejaukumas ir vietoje išsvajotos skanios vakarienės įsimečiau į skrandį net nebe pamenu ką iš gretimos parduotuvėlės.
Pamenu, kad tą vakarą sėdėjau savo viešbučio kambaryje, el. paštu ir feisbuke atrašinėjau į sveikinimus, kuriuose draugai džiaugėsi mano sprendimu ir baltai pavydėjo gimtadienio Balyje, o aš – verkiau.
Norėjau būti savo namuose Vilniuje. Tą vakarą galutinai apsisprendžiau, kad man reikia pabūti aplinkoje, kurioje taip nebesijausčiau, kurioje man būtų miela, gera, kur prie manęs nelįstų visi prekeiviai, kur galėčiau atsipalaiduoti, susidėlioti mintis ir nuspręsti, kas toliau. Galvoje šmėstelėjo pokalbio ištrauka iš pačios pirmos dienos Balyje, kai sutikau dvi keliautojas merginas, kurios minėjo, kad norėjo pabūti „tylos sanatorijoje“, bet dėl laiko trūkumo nespėjo to padaryti. Pasigooglinau, susiradau tą vietą, pasiskaičiau, kas ten. Dar po poros dienų jau buvau ten.
Pirmas keturias dienas nepratariau nė žodžio, man nesinorėjo su niekuo kalbėti ir nieko matyti, tiesiog daug miegojau, skaniai valgiau, ėjau į jogos ir meditacijas, daug galvojau ir dėliojau mintis. Gana greitai jos pradėjo rimti, į klausimus atėjo atsakymai, pajutau, kaip gerai yra išgirsti save ir duoti sau laiko, nespausti savęs. Iš viso ten praleidau šešias naktis ir tai buvo vienas geriausių mano sprendimų. Būtent ten nusprendžiau, kad, jei man dabar nemiela Balyje, aš neprivalau čia būti. Indonezija yra didelė, taigi galiu keliauti po ją.
3. Keliavimas po Indoneziją (ir dar be paso!)
Atvažiavau į nedidelę salą – Balį, nes nenorėjau nuolat su kuprine bastytis, norėjau pabūti nedidelėje jaukioje vietoje, o galų gale keliavau nuo vieno didžiulės šalies galo iki kito.
Indoneziją drąsiai galiu pavadinti įvairialype, margaspalve, neaprėpiama, o kartais net nelengvai suvokiama. Jau kelionės pradžioje sutikau nemažai žmonių, kurie čia grįžta atostogų vėl ir vėl (ne tik į Balio salą). Dabar nesistebiu – juk joje daugiau nei 17 000 salų ir jos tokios įvairios! Beje, dėl tikslaus salų skaičiaus iki šiol nėra galutinai nutarta.
Indonezijoje gali pamatyti ir nuveikti daug ką. Čia vienos nuostabiausių Pasaulyje nardymo bei surfinimo vietos, daugybė nacionalinių parkų su visa įvairove gyvūnų bei paukščių, net keliasdešimt aktyvių ir keli šimtai neaktyvių įvairaus sudėtingumo ugnikalnių, į kuriuos įkopus atsiveria įspūdingi vaizdai, virš trijų šimtų etninių grupių, kurios dauguma dar kalba savo kalba ir turi savo unikalias tradicijas, šešios oficialios religijos ir tūkstančiai joms pastatytų šventyklų, nesuskaičiuojama gausybė įspūdingų paplūdimių ir milijonai skirtingų, bet savaip žavingų žmonių, kurie turi vieną juos vienijantį bruožą – plačias šypsenas
TAIP PAT SKAITYKITE: Vykstate į Indoneziją? Prašau, iškelkite koją iš Balio
O kaip ir kodėl keliavau be paso? Keliavau taip, nes turėjau vizą, su kuria galėjau šalyje būti šešis mėnesius, bet ją kas mėnesį vis tiek turėjau pratęsti. Tam, kad nereikėtų kaskart ieškoti Migracijos tarnybos skirtingose salose ir gaišti laiką, palikau savąjį pasą Balio saloje, vienoje iš agentūrų, kuri nunešdavo pasą į Migracijos tarnybą ir pratęsdavo vizą vietoje manęs. O kadangi keliavau šalies viduje, oro uostuose tiesiog parodydavau paso nuotrauką telefone. Čia vienas iš Indonezijos „crazy“ dalykų, kuris, mano nuomone, yra labai patogus.
4. Savanoriavimas
Tai, be abejonės, viena įsimintiniausių mano patirčių. Visų pirma aš neplanavau keliauti nei po Indoneziją, nei po Aziją. Vieną dieną supratau, kad noriu „persikrauti“, todėl nusipirkau bilietą į vieną pusę ir tiek. Nedariusi labai daug analizių, pasirinkau Balio salą, sakyčiau, atmetimo būdu – atkrito Vakarietiška kultūra, atkrito Afrika ir Pietų Amerika, nes pabijojau ten važiuoti viena, dar norėjau nedidelės salos ir kad netoli būtų vanduo. Liko keli variantai, iš kurių gana spontaniškai pasirinkau Balį.
Pasidomėjau apie gyvenimo sąlygas bei preliminarų biudžetą gyvenant ten ir išskridau. Atskridusi supratau, kad mano „low budget“ vis tiek yra „too low“, ir tai reiškia, kad arba turiu lėčiau keliauti (nes transportas ir trumpalaikė viešbučių nuoma yra vienos pagrindinių išlaidų), arba dar labiau taupyti, arba kažkuo užsiimti. Pasidėjau šį klausimą į „pasvarstymų lentyną“ ir pažadėjau sau artimiausiu metu kažką sugalvoti. Vieną dieną visiškai atsitiktinai iš vienos visiškai atsitiktinai sutiktos keliautojos sužinojau apie savanoriavimui skirtą svetainę www.workaway.info. Prisiregistravau, sumokėjau vienkartinį 29 Eur mokestį ir pradėjau ieškoti.
Nuoširdžiai nustebau, kiek daug žmonių ieško visokios pagalbos visame pasaulyje – pagalba auginant vaikus, mokant užsienio kalbų, pagalba darbuose ūkiuose ir t.t.
Už tokią pagalbą mainais suteikiama nakvynė ir (daugeliu atvejų) maistas, dirbti tikrai nereikia visas dienas, taigi, tai puikus balansas tarp darbo ir keliavimo. Indonezijoje vienas populiariausių skelbimų yra anglų kalbos pamokos, o indoneziečiai taip mėgsta draugus vakariečius, kad ne tik dalinasi savo būstu ir maistu, bet ir kuo mieliausiai aprodo apylinkes, kviečia į šeimos bei draugų susibūrimus, šventes ar kitus renginius. Tai tampa savotiškais kultūriniais mainais.
Iš viso per savo kelionę savanoriavau keturiose vietose maždaug porą mėnesių. Viena vieta buvo Balyje, kai padėjau kitai keliautojai su jos tinklaraščiu, o likusios trys – kitose Indonezijos salose vietinėse anglų kalbos mokyklose. Visais atvejais visi manimi labai rūpinosi, kartu aplankėme nemažai vietų, keliavome, ėjome į barus ir klubus. O šeima iš Šiaurės Sumatros, pas kurią buvau visą mėnesį, iki šiol man kaip antra šeima – susirašome, pasidomime kaip kas gyvena. Nuoširdžiai tikiuosi, kad kada dar susitiksime.
5. Gyvenimas kitos religijos žmonių namuose
Rašant apie šią patirtį, veide pasirodo šypsena, o mintyse iš karto iškyla vienas prisiminimas. Kai papasakojau vienam kolegai, kad išvažiuoju į Indoneziją, jo pirma reakcija buvo „taigi, ten musulmonai!“. Aš tada prunkštelėjau ir atsakiau: „Taigi, aš tik Balyje būsiu, ten hindu!“, o mintyse pagalvojau: „Nu tai aišku, kad pas musulmonus aš nevarysiu“.
Būtent islamas buvo pirmoji naujai pažinta religija gyvenant pas šios religijos žmones. Nors kelionės pradžioje ir neplanavau važiuoti, bet vėliau, nusprendusi keliauti, norėjau aplankyti Java salą (joje 90 proc. musulmonų), todėl susiradau savanoriavimo vietą ten.
Paskaičiau atsiliepimus apie šeimininkus ir, kaip visada, per daug nesvarstydama, atvažiavau. Oro uoste pasitiko mandagus vyrukas, susipažinome ir nuvykome į jo namus. Vyrukas turi dvi mokyklas, taigi, gyvena dviejose vietose. Ten, kur nuvykome, buvo dar vienas vaikinas iš Afrikos, o su šeimininko šeima turėjome susipažinti po kelių dienų. Trise pabendravome, pavakarieniavome ir nuėjome miegoti kiekvienas į savo miegamuosius. 4 val. ryto pašoku iš lovos nuo stipraus mečetės, kviečiančios melstis, garso. Ne pirmas kartas, jau Gili salose su tuo buvau susidūrusi. Nusileidžiu žemyn į tualetą ir matau akies krašteliu – meldžiasi jie abu. Siaubas, pagalvojau, kur aš čia atvažiavau, jie gi musulmonai.
Toje vietoje praleidau dvi savaites, visi kartu aplankėme nemažai salos apylinkių, labai įdomiai diskutavome religinėmis bei kitomis temomis, įrašiau vieną dainą ir net nufilmavome tai dainai klipą!
Musulmonų šeimoje gyvenau ir dar vienoje savanoriavimo vietoje, netrukus po Java salos. Toji šeima ne ką mažiau manimi rūpinosi, kartu keliavom po nedidelę salą, diskutavome ir kūrėme idėjas, kaip pagerinti anglų kalbos mokymo lygį Indonezijoje. Jie mane mokė gaminti tradicinius Indonezijos patiekalus. O aš jiems parodžiau jų pačių paplūdimiuose esančias paviršinio nardymo vietas.
Antroji religija, kurią pažinau iš arčiau bei visiškai netikėtai, buvo budizmas. Tai įvyko viename Tailando vienuolyne, į kurį atvykau jau kelionės pabaigoje. Man norėjosi pabūti ramiau, pamedituoti, o to žmonės ten ir važiuoja. Atvykus pasitiko vienuolyne dirbanti moteriškė, supažindino su taisyklėmis, pristatė dienotvarkę. Buvimas ir patirtis prasidėjo. Prisipažinsiu, ne viskas buvo lengva, bet ne fiziškai, o morališkai. Ten atvykti ir pabūti rekomenduojama dešimt dienų, nes tik po maždaug trijų pradedi atsipalaiduoti, mintys rimsta.
Dauguma atvyksta kelioms dienoms, panašu, kad labiau smalsumo vedini, o tikrai nemažai išvyksta net ir anksčiau laiko. Sunkiausia buvo ne tai, kad reikia miegoti ant medinių grindų patiesto plonyčio čiužinuko, ir ne tai, kad budistų vienuoliai valgo tik du kartus per dieną (taigi, po pietų 11 val. daugiau netiekiamas maistas). Šalia buvo parduotuvėlė, mes galėjome nusipirkti ko nors, bet man tokia „dieta“ visai patiko.
Sunkiausia, o gal tiksliau būtų sakyti, labiausiai nepriimtina, buvo religinės apeigos, kurias irgi turėjome atlikti, bei religinės taisyklės, kurių turėjome laikytis. Pavyzdžiui, Budos pagerbimas. Be to, meditacijų metu moterys visada turėdavo eiti ar sėdėti vyrams iš paskos, sutemus vyrams ir moterims draudžiama kalbėtis tarpusavyje, eilė prie maisto atskira vyrams ir moterims (nors maistas tas pats) ir t.t.
Vis dėlto, šia patirtimi tikrai džiaugiuosi, nes daug ko pasiėmiau bei pasimokiau, ypač kalbant apie neramaus proto suvaldymą. Taip pat gerbiu kitos religijos atstovus, kurie atvirai įsileidžia pas save visus besidominčius, turi kantrybės kartu būti ir jiems padėti, nors kartais akivaizdžiai mato, kad žmonės ne visada tiki jų tiesomis.
Net ir dabar dažnai prisimenu vienuolių pasakojimus, pamokymus, pasidalinimą patirtimi, jų kantrybę, atidų kiekvieno klausiančiojo išklausymą ir labai įdomias, dažnai gana gilias diskusijas. Nemažai tos patirties išsinešiau su savimi ir dabar galiu taikyti praktiškai.
Antroje pasakojimo dalyje – kiti Viktorijos atradimai. Jos keliones galima sekti socialiniuose tinkluose ir tinklaraštyje Noplan.lt
