Šri Lanką pasiekėme sausio 19 dieną. Kelionė buvo labai ilga ir varginanti – iki Azijos skridome 5 lėktuvais: Oslas–Kopenhaga–Berlynas–Abu Dabis–Kolombas. Dvi paros nemigos tarp dangaus ir žemės.
Mūsų laimei, šrilankiečiai labai paslaugūs žmonės. Dar būdamos Abu Dabio oro uoste internetiniame tinklalapyje Couchsurfing.com gavome žinutę iš vaikino, vardu Dhinuk, kuris pasisiūlė supažindinti su Kolombu, vietiniais, jų kultūra, pamatyti gražiausias vietas ir paragauti tikro šrilankiečių maisto.
Jis net pasiūlė parvežti mus iš oro uosto į viešbutį. Iš pradžių tai sukėlė įtarimų: kaip? Kodėl? Be jokio užmokesčio? Tačiau nuovargis nugalėjo ir mes pasinaudojome jo paslaugumu. Juolab kad nuotykiai prasidėjo vos padėjus koją ant Šri Lankos žemės. Vaidos lagaminas atskrido, mano – ne.
Nuėjusios išsiaiškinti, kur dingo mano lagaminas, supratome, kad niekas nieko nežino. Netrukus sužinojome, kad vienas lagaminas yra likęs Abu Dabyje. Taigi, galbūt jis – mano. Patarė palaukti ryto. Už patirtą žalą man sumokėjo kompensaciją – 5 tūkst. rupijų (apie 33 eurus).
Meilė šaliai ateina per skrandį
Pirma vieta, kurią aplankėme vėlų vakarą – vietinė kavinukė, kuri iš išorės nesužavi: aplink vien vyrai ir nešvara. Bet mūsų naujasis draugas Dhinuk užtikrino, kad maistas čia puikus.
Netrukus turime progą įsitikinti, kad tai – šventa tiesa. Ragaujame kottu (tradicinį šrilankiečių maistą). Patiekalas atrodo įspūdingai – į lėkštę sudėtos visos vaivorykštės spalvos, o skonis puikus. Jauti vištieną ir daug svogūnų, maloniai aštru. Galima sakyti, kad jau pirmą vakarą radome mėgstamiausią patiekalą – dabar neišgyvename nė dienos be kottu.
Vyrų miestas
Vaikštinėjant po Kolombą neapleidžia jausmas, kad esame vienintelės moterys mieste. Jei gatvėje sutiksi dailiosios lyties atstovę, vadinasi, tau laiminga diena. Visur pilna vyrų: baruose, viešbučiuose, gatvėse dirba tik jie.
Užsukusios į turgų ieškojome moteriškos palaidinės. Nepatikėsite – radome tik vyrams skirtus rūbus!
Gatvėse pilna benamių šunų, vienas kitas išmaldos prašantis elgeta, o vakarais (nuo 18 val.) gatvės aptemsta – žibintų nėra arba jie nejungiami.
Nepaisant to, jaučiamės saugiai ir tikime, kad šrilankiečiai – patys draugiškiausi žmonės visame pasaulyje. Įsitikinti tuo nesunku: vos ne kiekvienas praeivis siūlo padėti ar bent pasidomi, ką mes čia veikiame ir ką manome apie Šri Lanką.
Užsukame ir į turistines vietas – aplankome keletą šventyklų, kurios mums, europietėms, atrodo didingos, kvapnios ir egzotiškos (vienoje iš šventyklų radome ten gyvenantį dramblį!).
Pažintį su Kolombu užbaigiame paplūdimyje. Vaizdas pakeri: palmių žaluma, lengvai vėjyje besilinguojantys hamakai ir didžiulės bangos! Vos įmerkusios pėdas į vandenyną, pasijutome bejėgės kaip ką tik gimęs kūdikis. Banga artinasi ir vos po kelių sekundžių tu jau po vandeniu.
Į Kandį – išsimaudyti su drambliu
Kolombe praleidusios tris paras ir atgavusios lagaminą iškeliavome tolyn traukiniu. Kelionė turistine klase nebrangi – bilietas žmogui kainuoja 500 rupijų (šiek tiek daugiau nei 3 eurus).
Keliaujame į Kandį (angl. Kandy) – miestą entrinėje Šri Lankoje, į šiaurės rytus nuo Kolombo, prie Mahaveli upės. Apylinkėse auginami kaučiukmedžiai, arbatmedžiai, kavamedžiai, kardamonas. Be to, mieste apdirbamas dramblio kaulas, medis, brangakmeniai, tradicinė tekstilė.
Po trijų ilgų valandų kelyje pasiekėme Kandį, pasigavome vietinį tuktuką, susiderėjome dėl abiem pusėms tinkamos kainos ir pradėjome dienos turą. Mūsų tikslas – gamta, kuri čia įspūdinga.
Pakeliui stabtelėjome nufotografuoti žaluma kerinčią džiunglių panoramą. Tuoj prisistatė vargana bobutė, bet su šypsena veide, pardavinėjanti rankų darbo papuošalus.
Ilgai nedvejojusios nusipirkome po drambliuko talismaną (vieno kaina tik 100 rupijų – apie 70 euro centų). Galbūt tai visas šios moters dienos uždarbis?
Riedant toliau vingiuotu takeliu mus pasitiko kvapų įvairovė, tad stabtelėjome pasidairyti iš arčiau. Visi iki šiol tik parduotuvėse regėti prieskoniai, buvo ranka pasiekiami.
Netrukus sulaukėme pasiūlymo pasidaryti kaklo masažą su alaviju. Klausiame, kokia kaina? Sako: moki tiek, kiek nori, priklauso nuo to, kaip įvertinsi. Štai čia ir susidūrėme su pirmuoju nesklandumu. Vaidos masažistas panoro pagudrauti – ir ranka, kuri turėjo masažuoti kaklą, atsidūrė po kelnaitėmis.
Akimirksniu sureagavusi Vaida sulaukė milijono atsiprašymų, pasiūlymo nieko nemokėti. Tačiau tai mus paskatino kuo greičiau dingti iš šios vietos.
Galiausiai pasiekėme dramblių rezertavą – parką „Millennium Elephant Foundation“, kuriame šiais gyvūnais rūpinasi savanoriai, o visi iš turistams skirtų pramogų surinkti pinigai skiriami dramblių globai.
Vos po kelių minučių mes sėdėjome ant didžiulio gyvūno nugaros ir grožėjomės egzotiškais vaizdais. Tada pasigirdo pasiūlymas lipti su drambliu į upę, jį išmaudyti, o tada jis išmaudys mus. Tokio pasiūlymo negalėjome atsisakyti!
Po maudynių judėjome toliau. Arbatos fabrike sužinojome, kad mūsų pamėgta juodoji arbata „Dilmah“ yra būtent iš Šri Lankos. Ragavome, uostėme, džiaugėmės kvapų ir skonių gausa.
Dešimt dienų rojuje
Kitą dieną autobusu keliavome į Sigiriją − buvusį pirmo tūkstantmečio Azijos miestą, įsikūrusį 370 metrų aukštyje, ant gigantiškos monolitinės uolos.
Planavome čia pabūti porą dienų, per kurias apžiūrėsime šį miestą bei Dambulos šventyklas. Tačiau planai pasikeitė vos atvykus.
Mes iki šiol (sausio 29 dienos) sėdime vietinėje Sigirijos kavinukėje po kokosinės palmės lapais valgome savo pamėgtą kottu ir grožimės gamtos ramybe bei didybe.
Vos keli šimtai metrų nuo mūsų svečių namų gyvena du milžiniški drambliai, naktį gali stebėti, kaip jie miega, susirangę ant grindų. Atrodo, kaip šuniukai, bet, jei išleisi nors mažą garselį, tuoj pat atsistos.
Vietiniai be galo draugiški, tuoj pat siūlosi nuvežti ir parodyti pačias žymiausias vietas. Pasiskolinusios dviračius iš vietinio vaikino, abi su Vaida leidomės į žygį link didžiulio akmens „Liūto uolos“ (ang. Lion Rock).
Deja, pakilti į viršų negalėjome – tai griežtai draudžiama dėl bičių atakos pavojaus. Tačiau praleidome puikias tris valandas parke aplink uolą.
Gamta čia pasakiška: aplink šokinėja beždžionės, keliu šliaužia iguanos, vandenyje pilna krokodilų (todėl maudytis draudžiama), kur pasisuksi – povai bei šimtai kitų mums nežinomų paukščių.
Panorusios aplankyti šventyklas, supratome, kad nesame tinkamai apsirengusios – su šortais ir marškinėliais į jas įeiti negalime. Išgelbėjo tuktuko vairuotojas, pasiūlęs nuvežti mus pas žmoną, kuri paskolino savo šrilankietiškus sarius.
Naktimis nemiegame. Tačiau ne dėl to, kad vyktų vakarėliai. Kartu su vietiniais einame į džiungles stebėti gyvūnų. Aprašyti to jausmo, kai matai prieš akis išnyrančią dramblių bandą, girdi medyje ūkaujančias pelėdas, aplink zuja jonvabalių pulkai, o tu maudaisi (naktį!) ežere, neįmanoma.
Tą akimirką supranti, kad keliauti buvo verta. Visai nesvarbu, kur tave nuneš rytojus.
Mūsų kelionė tik prasidėjo. Tad laukite tęsinio! Sekti Vaidos ir Lauros naujienas galėsite „Pasaulis kišenėje“ bei merginų „Facebook“ paskyroje.
