Ir štai aš pats Tokijuje, ir jau po kelių dienų buvimo puikiai suprantu, kaip jautėsi B.Harisas, kurį įkūnijo legendinis Billas Murray. Mieste lengva pasijusti labai vienišam.
Lyginti nėra su kuo
Prieš skrendant į Japoniją reikia iškart nusiteikti – tai su niekuo nepalyginama šalis. Jei Europoje kartais ieškome ir randame skirtumų ir panašumų, tai čia geriau to nedaryti. Žmonių nereikia bandyti suprasti pagal savo europietiškus mąstymo standartus.
Mieste – 14 milijonų gyventojų, tačiau kažkodėl jame tikrai gali pasijusti vienišesnis nei vidutiniame Italijos ar Prancūzijos mieste. Ypač tai juntama metro, kuris gerokai didesnis ir sudėtingesnis nei Londono. Japonai – skrupulingi ir mandagūs žmonės, todėl milžiniškoje sausakimšoje minioje į tave niekas neatsitrenks, net jei stovėtum ant pačios didžiausios pasaulio perėjos Šibujos rajone, kur per dieną ją kerta trys milijonai žmonių.
Japonai mandagūs tiek, kiek būtina pagal jų kultūrą parodyti mandagumą. Skrendant į Japoniją stiuardesės nusilenkia du kartus – vieną kartą žemiau, kitą aukščiau. Tai lyg pasveikinimas skirtingo statuso žmonėms.
Bet grįžkim prie metro. Natūralus triukšmas susidaro tik nuo batų čežėjimo, durų užsivėrimo, metro bildesio, pranešimų per garsiakalbį.
Tačiau niekada to triukšmo nesukels patys keleiviai. Jie tikrai neužtrauks kaip anglai, grįždami po rungtynių, nekalbės garsiai kaip vokiečiai, grįždami iš alubario, nesidalins įspūdžiais kaip amerikiečiai. Ar nekikens iš ko nors kaip lietuviai.
Japonai niekada neparodys emocijos, ir su tuo reikia tiesiog susitaikyti. Kai sutikdavau metro vakarietį, norėdavosi sumirksėti arba paspausti ranką. Europietis, panašu, irgi pasijunta panašiai. Atvykėlių iš Europos metro per dvi dienas sutikau gal šešis. Gali būti, kad jie ištirpo toje minioje, o gali būti, kad „pasiklydo vertime“.
Paslaugumas atperka kalbos nemokėjimą
Beje, apie vertimus. Technologiškai taip visus pralenkusi valstybė su vienu didžiausių procentų žmonių su aukštuoju išsilavinimu, diktuojanti pasauliui inovacijų madas – anglų kalbos lygyje stovi labai žemai. Bent jau vertinant tuos žmones, su kuriais susiduria turistas – barmenai, pardavėjai, viešbučių tarnautojai, prekybos centrų konsultantai. Kai viešbučio registratūroje paklausiau, ar darbuotojas gali kalbėti angliškai, sulaukiau neaiškaus mykimo, tačiau puolė padėti ne žodžiais.
Net oro uostuose tai pasitaiko. Keleivių patikroje bandžiau paklausti, ar diržą nusinerti, tačiau išgirdau tik japonišką atsakymą. Bet tai nesukelia jokių nepatogumų ar juo labiau pykčio. Japonų paslaugumas yra tokio lygio, kad ir nemokėdami kalbėti jie detaliai išaiškins, kaip nukakti iki vienos ar kitos vietos. Kai parduotuvės darbuotojo paklausėme, kur rasti artimiausią sušių barą, paaiškinti negalėjo. Tačiau metė darbus ir nulydėjo mus iki tikslo.
Brangaus miesto mitas subliuško
Tokijas jau seniai susikūręs brangaus miesto įvaizdį. Pagal nekilnojamojo turto kainas jis iš tiesų yra vienas lyderių, tačiau jei Japonijoje neketinate pirkti būsto, visa kita neturėtų gąsdinti.
Pirmiausia apie maistą. Ištisi rajonai japoniškų restoranėlių gali paklaidinti, tačiau didelė dalis jų siūlo panašų maistą, kuriame apstu žuvies, jūros gėrybių. Kainos čia tokios, kad lietuvis tikrai neturėtų skųstis. Už 7 eurus čia galima sočiai pavalgyti, nors galima rasti ir pigiau. Ant kiekvieno kampo – tradicinės japonų užeigos su patiekalų muliažais lange. Jei nenori rizikuoti rinkdamasis iš hieroglifais margintų meniu, gali durti į patiekalo muliažą, ir netrukus ant stalo garuos maistas.
Japonai po darbo dažniausiai traukia valgyti ne namo, o būtent į tokius restoranėlius, tad jų yra tokia begalė, kad rimtai rinktis nė neverta. Tad bent jau maitinimasis Tokijuje lietuviui tikrai neplėšo piniginės.
Parkus būtina aplankyti
Tokijuje būtina užsukti bent į vieną iš parkų, kuriuose stovi šventyklos. Pavyzdžiui, Yasukuni parke stovi imperatoriaus Meiji garbei pastatyta šventykla. Ji ypatinga tuo, kad yra memorialas visiems, kovojusiems už Japonijos imperiją. Tai viena švenčiausių Tokijo gyventojams vietų, čia rišamos norų lentelės ir lapeliai, čia japonai žemai lenkiasi karų aukoms, čia ir privačios arbatos gėrimo popietės tradiciniais rūbais vilkinčioms japonėms.
Tačiau kelionių žinynuose vieta kažkodėl vertinama kontroversiškai, ypač karo aukų muziejus. Mat už Japonijos imperiją būta visokių kovų, kovojo ne tik japonai, bet ir kitų tautų kariai. Japonai neišskiria nė vienų, ir visiems bendrai pastatė memorialą.
Japonai jaučia didelę pagarbą istorijai, kad ir kokia ji bebuvo.
Palikimas dera su šiuolaikine architektūra
Paėjėjus kiek toliau, patenki ir į imperatoriaus parką, kuriame stovi Edo pilis. Pačiame sostinės centre stūksantis parkas ypatingas savo medžiais, čia gyvena ir pats imperatorius, tiesa, už aukštų sienų. Kai Tokijuje tiesė metro linijas, parką turėjo aplenkti lanku, nes niekam neleista jo kirsti – net svarbiausiomis komunikacijoms. Tiesa, per karą imperatoriaus rūmai buvo sugriauti, tad dabar jie jau naujai atstatyti.
Tokijas išsiskiria savo senovės ir dabartinių laikų derme. Tad čia kiekviena šventykla, parkas apjuostas stiklinių dangoraižių gausa. Verslo centrai pagarbiu atstumu juosia kiekvieną istorinį pastatą, tačiau fotografuojant būtinai į kadrą patenka abu – biurų pastatas ir kokia nors šventykla. Toks įspūdis lydi visos kelionės po Tokiją metu.
Miestas, kuris nemiega
Kai sutemsta, Tokijas turi dar daugiau ką pasiūlyti pramogų ir malonumų ištroškusiam japonui ar svetimšaliui. Galima pasiduoti į Šindžiuku rajoną, kuriame šimtai įvairiausių restoranų, arba metro pavažiuoti iki Ginzos, kur laukia dar daugiau pramogų.
Parduotuvėlės, užeigos, salonai, sušinės susimaišiusios su galybe šviečiančių reklamų. Tūkstančiai neoninių iškabų – Tokijo vizitinė kortelė, ir, sakoma, miestas ten nemiega visą parą. Jei nėra noro kažkur užsukti, galima tiesiog slampinėti iki paryčių po šviečiantį lyg blizgutis Tokiją, atsidurti vis kitoje vietoje. Ir bandyti pasijausti nevienišas.
