Balandžio 19-oji. Trečiadienis. Lėktuvas iš Vilniaus oro uosto vėluodamas gal pusvalandį lėtai atsiplėšia nuo įvairiaspalvėmis lemputėmis padabinto pakilimo tako ir po trijų valandų ramios kelionės per nakties apgaubtą Europą, jau gerokai po vidurnakčio, nusileidžia Sicilijoje, Trapanyje.
Visuomet norėjau, kad mane oro uoste pasitiktų su ta vardine kortele ir štai – noras beveik išsipildė, nors ten užrašyta VYTAUTAS, bet man tinka. Tokio šilto priėmimo reikėjo ne dėl to, kad esame ten kažkokie nesavarankiški, bet dėl to, kad atvykome tokiu vėlyvu metu, kad nei autobusai kursuoja, nei automobilių nuomos kompanijos dirba...
Tad mūsų užsakytų svečių namų valdytojas Giusy mielai sutiko paaukoti savo brangaus miego laiką ir mus pas save parsivežti. Kelionė užtrunka gal penkias minutes. „Greituoju būdu“ įvyksta mūsų naujų namų pristatymas ir aptarimas.
Aišku, visa tai vyksta tik italų kalba. Džiaugiamės, kad mūsų Giusy naudojasi vertėju telefone ir viską sklandžiai susitariame. Miegas yra vienas geriausių dalykų pasaulyje, ypač po skrydžio su biudžetinėmis oro linijomis.
Balandžio 20-oji. Ketvirtadienis. Nors langai uždaryti, langinės užsklęstos ir jokio supratimo, kiek valandų, žadintuvas telefone išduoda, kad jau laikas keltis ir įkvėpti sicilietiškos pavasario gaivos.
Virtuvėje mūsų laukia palikti pusryčiai ir pirma pažintis su espresso kavinuku. Seniau vis neišdrįsdavome juo pasinaudoti, bet su laiku ritualinis kavos gėrimas paėmė viršų. Ir štai aš jau montuoju tas tris detales viena į kitą ir vuolia – stipru, skanu, tobula.
Verta paminėti, kad savo kelionių metu mes specialiai nesirenkame viešbučių, o mieliau apsigyvename vietinių namuose. Ten daugiau autentiškumo, dažnai – įdomesnė architektūra, interjeras, galimybė nors šiek tiek susipažinti su tos šalies žmonėmis ir tarsi patiems pagyventi jų gyvenimus.
Taigi, pusryčiai suvalgyti, kava išgerta ir mes pasiruošę tęsti kelionę atgal į oro uostą, kur mūsų laukia iš anksto rezervuotas automobilis. Tik štai atbėga Giusy žmona ir atneša pilną lėkštę naminių sumuštinių su itališka duona, mocarela, pomidorais ir ančiuviais (receptas vertas dėmesio).
Dėkojame, valgome ir džiaugiamės, kad mus čia taip smagiai pačią pirmą kelionės dieną palepino. Po pakartotinių pusryčių ta pati moteriškaitė mus nuveža į oro uostą ir dar itališkai papasakoja apie regioną, apveža apie miestelį, rekomenduoja, kur nuvykti ir oro uoste čiumpa mus į glėbį bei atsibučiuoja!
Tobulas rytas – ko žmogui tereikia: šiek tiek dėmesio, kad ir italų kalba! Taigi atsisveikiname su pirmaisiais namais, kurie buvo netoli oro uosto ir keliaujame į Castellammare del Golfo, kur mūsų laukia Christian ir jo kuklūs apartamentai su didele terasa, vaizdu į miestelio stogus bei Viduržiemio jūros platybes.
Pakeliui dar spėjame aplankyti Segestos šventyklą, kurios stogą remia 36 dorėninės kolonos, menančios senovės graikų laikus. Aplinkui viskas neįtikėtinai žydi ir kvepia, o dangus to tobulo atostogų mėlynumo su keliais prabėgančiais debesėliais dėl geresnio kontrasto nuotraukose...
Atvykę į naujuosius namus tingėti neplanuojame – vaizdas iš terasos gražus, bet mes išroškę naujų paveiksliukų fotoaparate.
Pasirinkimų, kur keliauti likusią dienos dalį daug: galima pasivaikščioti po miestelį, ramiai papietauti ar patinginiauti pliaže, bet prioritetas atitenka Gibellina ir Poggioreale miesteliams arba tiksliau tam, kas iš jų liko.
Trupinėlis istorijos: 1968 m. sausio viduryje Belice slėnį supurtė pasikartojantys žemės drebėjimai, nuo kurių nukentėjo keliolika miestų. Per porą dienų daugiau nei 100 tūkstančių žmonių prarado savo namus. Kai kurie miestai buvo atstatyti, o kai kurie tapo makabriškais nelaimės paminklais po atviru dangumi.
Štai tokia ir yra Poggioreale – miestas vaiduoklis, kuriame iš nuostabos išsiplečia tavo akių vyzdžiai, o žingsnius dėlioji pagarbiai nusilenkdamas gamtos stichijai ir žmonių tragedijai.
Nors miestas oficialiai lankytojams nėra atvertas dėl jų pačių saugumo, bet visokiais nelabai elegantiškais būdais ten patekti pavyko (pralindome po tvora – viskas paprasta).
Neįtikėtina buvo visa tai, kas atsivėrė prieš tavo akių horizontus – tuščia akmenimis grįsta pagrindinė miesto gatvė, vedanti link centrinės aikštės, bažnyčios altorius, virš kurio vietoj stogo boluoja tik žydras dangus, atviros namų durys su griuvėsiais viduje, bedugniai ažūriniai balkonėliai, o pro kreivus langų rėmus šmėsteli buvusios dekoro prabangos likučiai, tapytų lubų fragmentai, namų apyvokos daiktai, net greitosios pagalbos automobilis sugriuvusiame garaže...
Visgi visai vieni mes ten nebuvome – kompaniją papildė trijulė jaunų murzinų šunyčių ir vieno ten dirbančio savanorio rekomendacijos vaikščioti tik gatvelėmis ir nesistengti patekti pastatų vidun.
Trumpo itališko pokalbio metu staiga pasigirsta pokštelėjimas ir duslus šlumštelėjimas: tokio patvirtinimo mums tikrai pakanka – viskas čia pamažu griūva, o pastatų sienas bando pasiglemžti medžiai ir kiti augalai.
Vakariniai saulės spinduliai nostalgiškai nudažo gelsvo miesto vaiduoklio pastatų sienas ir iš paskos tave seka tik tyla ir tavo paties šešėlis. Leidiesi laiptais žemyn link buvusios miesto aikštės ir gali tik įsivaizduoti, koks gyvenimas čia virė iki XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigos....
Visa tai buvo tokia neįtikėtina patirtis, nepatirta emocija ir jausmas, kad koks visgi, žmogau, esi tik trumpam į šio pasaulio namus užėjęs svečias. Susikaupę ir tylesni paliekame Poggioreale pastatų vaiduoklius ir bandome rasti kelią į buvusį Gibellina miestelį.
O Gibellina visai kitokia – dabar tai betono plokštėmis dengtas paminklas po atviru dangumi. Visos plokštės – žmogaus ūgio ir išsidėsčiusios pagal buvusį miestelio užstatymo tinklą.
Vaikštai sau buvusiomis gatvėmis ir rankomis lieti pilkus betono blokus, žyminčius buvusių pastatų sienas... O iš aukščiau visa tai atrodo tarsi didžiulis nuo sausros suaižėjusios žemės plotas, po kuriuo palaidota istorija.
Reikia paminėti, kad kelionė iki Gibellina ar Poggioreale miestelių-paminklų nėra lengva. Navigacijos rodomi keliai ne visada veda į tikslą, o asfaltą retkarčiais pasiglemžia žemėje atsivėrę neperžengiami plyšiai su nuo kalnų nuslinkusių uolienų gabalais... Bet vienareikšmiškai tai buvo pati unikaliausia visos kelionės po Siciliją diena.
Štai taip ir ateina vakaras – saulės spinduliai danguje dar kovoja su vakaro tamsuma, kol pagaliau pradingsta kažkur kalnuose... Pirmoji pažinties diena baigėsi.
Balandžio 21-oji. Penktadienis. Rytas Castellammare del Golfo miestelio apartamentuose prasideda nuo mažo puodelio espresso kavos. O terasoje vaizdas kerintis, raminantis, priverčiantis akimirką pamiršti visą likusį pasaulį.
Žvilgsnis, lyg koks paikas katinas, palengva slenka aptrupėjusiais čerpių stogais ir pasiklysta kažkur ten, kur jūra susilieja su dangumi. Nosį kutena gaivus pavasario ir garuojančios kavos kvapo derinys.
Pats geriausias laikas pasivaikščioti siaurais gatvių labirintais bei žvejų tinklais nuklota krantine ir sudėlioti šios dienos planus.
Suvalgę po tradicinį cannoli nutariame šios dienos maršrutą pasukti atgal link Trapanio ir aplankyti Tonnara di Scopello. Tai buvęs tunų perdirbimo pastatas, su jame tūnančiomis didžiulėmis medinėmis valtimis, inkarais ir nedidele krantine su vaizdu į jūrą ir iš jos išsišovusiomis uolomis.
Žmonių nedaug, įėjimas mokamas, katinai tingūs, laikas tarsi sustojęs... Ir dabar jau po kurio laiko rašant šios kelionės atsiminimus negaliu nepaminėti, kad laikas Sicilijoje visgi teka kita vaga.
Mes specialiai vengėme triukšmingų miestų, rinkomės atokesnes vietas ir visa tai sudarė įspūdį, kad pavyko suvaldyti tai, kas nesustabdoma – laikas mūsų gyvenime pradėjo tekėti lėčiau. Taip nepastebimai praeina gal valanda ir nusprendžiame pamiklinti savo kojas Riserva Naturale Dello Zingaro kalnuotais takais.
Pasivaikščiojimas mokamas, bet tie 5 eurai yra niekis, palyginus su vaizdais tarsi už milijoną. Iš vienos pusės tave lydi statūs kalnai, pasipuošę begalės žiedų ir kvapų vainikais, o iš kitos – nerami, banguojanti, purslota, mėlyna, žalsva... Tirėnų jūra. Marštutas nesudėtingas, specialaus pasirengimo nereikia, bet visa ta vėjo ir bangų muzika lyg kokia terapija ar meditacija. Visas tako ilgis berods 7 km., o mes nuėjome apie penketą kilometrų ir pasukome atgalios. Take nuorodos į kelis akmenuotus paplūdimius ir nedidelius vietinius muziejiukus, o apie galybę ten augančių saugomų augalijos rūšių net nerašysiu, užteks žinoti, kad balandžio pabaiga yra jų klestėjimo metas.
Sugrįžę prie savo automobiliuko nusprendžiame likusį šviesų dienos metą išnaudoti pažinčiai su Erice miesteliu. Užkariauti šį miestelį tikrai nėra labai lengva – jis stūkso kalno viršuje ir dažnai skendi ribas tarp dabarties ir istorijos ištrinančiame mistiniame rūke.
Tačiau mums ar pasisekė ar ne, bet galėjome grožėtis neįtikėtinomis panoramomis į netoliese esančią jūrą, Trapanio miestą ir žaliuojančius dirbamos žemės plotus. Į šį miestelį patekti galima keltuvais arba tiesiog pavynioti vairą kalnų keliuku. Ir tokios štai dabartinio pasaulio technikos naujovės mus atveža ten, kur gatvės grįstos akmenimis, kur bažnyčias ir pilis statė normanai, kur kiekvienas pastatas ar kavinaitė su nuostabiais desertais alsuoja praeito laikmečio dvasia, o vėjyje sklando antikos laikų mitai.
Prisėdus ant akmeninio šaligatvio su saują šildančiu arancini pagalvoji, kad turbūt panašus gyvenimas sklandė ir Poggioreale gatvėmis... Paskutinį kasnį pasidalinę su alkanu šunimi, nuo vėjo susisiautę visais šalikais ir tvirtais apsikabinimais nusprendžiame iki saulės laidos aplankyti San Vito lo Capo paplūdimį. Ir nežinau ko pritrūko: ar daugiau saulės šilumos ar tiesiog fantazijos apie laukiančią vakarienę pagauti, mes tik trumpai apsižvalgome (pliažas platus, kalnas gražus, vanduo šaltas, šunys nuo vėjo susivėlę) ir keliaujame namų link.
Programėlė telefone džiūgauja nueitu žingsnių skaičiumi, o paprasti ravioliai – tarsi dievų maistas pavargusiam keliautojui ir tobula kulminacija puikiai praleistai dienai.
