E. Masiulis: „Sąlygos dviratininkams kasmet gerėja“

Ministras džiaugiasi, kad sąlygos dviratininkams Lietuvoje gerėja ir tikisi, kad iki 2020 dviračiais keliaus apie 5 proc. šalies gyventojų.

Kokia dabartinė dviračių takų sistemos situacija šalyje?

Į šį klausimą ne kartą jau teko atsakinėti. Pasakysiu taip – galėtų ir turėtų būti geresnė. Nors ji gana panaši, kaip ir visame regione, tačiau mes juk įpratę lygiuotis į Vakarus. Lietuvoje dviračių trasų ir takų infrastruktūra tikrai atsilieka  nuo Vakarų ir Šiaurės Europos valstybių, tačiau reikia pripažinti, kad sąlygos kasmet gerėja. Prisiminkite, juk prieš 20-30 metų dviratis vargu ar buvo traktuojamas kaip galima susisiekimo priemonė. Dabar tokių klausimų nekyla.

Istoriškai, ypač didesniuose miestuose, dviračiai ilgą laiką buvo suprantamas kaip poilsinės ir turistinės paskirties transportas. Atsižvelgiant į tai, dauguma miestų nesukūrė vientisų dviračių tinklų, neskatino žmonių dviračiais vykti į darbą ar mokymo įstaigas. Dabar ištaisyti šią padėtį nėra taip lengva, kaip kad būtų buvę miestų kūrimo stadijoje. 

Pagrindinė Lietuvos bėda, jog kai kurie miestai jau tapo „automobilių“ miestais, kur nei pėstiesiems, nei dviratininkams, nei viešajam transportui neskiriamas prioritetinis vaidmuo. Taip neturėtų būti.

Kokie nauji susisiekimą dviračiais pagerinsiantys projektai numatomi?

2010 metais, bendradarbiaujant su Lietuvos dviratininkų bendrija, įsteigėme Nacionalinę dviračių transporto komisiją, parengėme neatidėliotinų veiksmų, skatinant dviračių transportą planą, kurį pamažu vykdome.

Viena svarbesnių iniciatyvų, kurios negaliu nepaminėti – pavyzdinių dviračių trasų konkursas, vykdytais šiais metais. Susisiekimo ministerija konkurso laimėtojams skyrė lėšų pavyzdinėms trasos įrengti. Nugalėtojai – Elektrėnų ir Jonavos rajonų savivaldybės – jau baigė rengti ir atvėrė gyventojams šias trasas. Jos nutiestos pagal gerosios praktikos reikalavimus – su apšvietimu, vizualiai išskirta raudonos spalvos danga. Susisiekimo ministerijos specialistai daug bendradarbiavo su savivaldybėmis, kad ši idėja taptų realybe. Manau, kad tokie projektai taps kartotiniais, juk juose pritaikyta Danijos, Nyderlandų patirtis.

Negaliu nepaminėti ir bendros Susisiekimo ir Aplinkos ministerijų iniciatyvos skatinti dviračių infrastruktūros plėtrą didesniuose miestuose, kur dviračių takai tiesiami už Europos Sąjungos lėšas. Manau, jog skirstant ES paramą iš 2014-2020 m. biudžeto jame reikia numatyti atskirą eilutę tik dviračių takams. Nes dabar dviračių takai finansuojami iš to paties biudžeto, kaip ir keliai, o daugelis savivaldybių mieliau pinigų prašo keliams ir gatvėms. 

Dviratis mūsų šalyje paprastai vis dar suvokiamas kaip laisvalaikio priemonė. Kaip paskatinti lietuvius dviratį daugiau naudoti susisiekimui?

Per keturis metus, kai esu susisiekimo ministru, pastebėjau ženklius pokyčius – dviratininkų skaičius tikrai auga. Ką reikėtų daryti, kad tai taptų masiniu reiškiniu? Pirmiausia, turbūt reikia išsivaduoti iš stereotipų. Net ir klimato požiūriu atšiauresnėse valstybėse dviračių populiarumas yra kur kas didesnis, o didžioji dalis dviratininkų yra kasdien važiuojantys į darbą žmonės. Prastesnių klimato ir reljefo sąlygų miestuose, pavyzdžiui, Stokholme, Helsinkyje, dviračiais keliauja 7-9 proc., o Lietuvos miestuose vos 0,5 proc. žmonių.

Net Londone dviratininkų skaičius sparčiai auga ir jau viršija ES vidurkį. Klaidingai teigiama, kad tam reikia tik gerų dviračių takų. Daug galima pasiekti sumaniai organizuojant dviračių eismą, įrengiant eismo slopinimo priemones mažinančias automobilių greitį, kai to reikia, taip pat sudarant sąlygas įstaigose, darbovietėse, mokyklose saugiai palikti dviračius, organizuojant dviračių skatinimo kampanijas.

Dviratininkų skaičiaus augimas turi būti pagrįstas ne vien ekonomine nauda. Juk tai ir sveikata, ir ekologija, ir galų gale, nepriklausomas kelionės būdas.

Kaip šalyje skatinama dviračių kultūra? Galbūt vykdomi tam tikri projektai, akcijos vaikų ugdymo įstaigose ir pan.?

Tiek dviratininkų, tiek ir automobilininkų  kultūra, išlieka tarp opesnių klausimų. Nuolat rengiamos įvairios akcijos ir kampanijos. Susisiekimo ministerija taip pat aktyviai prisideda prie jų. Pavyzdžiui, didžiausias metų sporto renginys Vilniaus Velomaratonas, subūręs keliatūkstantinę dviratininkų minią, skyrė daug dėmesio dviratininkų kultūrai, visi dalyviai privalėjo dėvėti šalmus. Taip pat skatiname naudoti atšvaitus, dalyvaujame judriosios Europos savaitės renginiuose.

Šiemet kartu su keliomis savivaldybėmis surengėme specialias saugaus eismo akcijas dviratininkams.

Kuri šalies savivaldybė draugiškiausia, patogiausia dviratininkams?

Nuo kitų metų, tikiuosi, dviratininkams draugiškiausios bus Jonavos ir Elektrėnų savivaldybės. Na, bent jau jos turės sąlygas tapti draugiškiausiomis, įvertinant atsiradusius naujus takus. Vertinant pastarųjų metų retrospektyvą, neabejotinai pačios draugiškiausios yra kurortinių miestų savivaldybės.

Dviratininkų saugumas kelyje. Kodėl girdime tiek daug pranešimų apie sužalotus, žuvusius dviratininkus? Kaip sprendžiamas dviratininkų saugumo klausimas? 

Taip, tai yra didelė problema. Dėl to mes nuolat rekonstruojame avaringus ruožus, tas vietas, kur gali nukentėti dviratininkai. Dažniausiai nelaimingi atsitikimai nutinka rajoniniuose keliuose, miesteliuose. Anksčiau šios problemos nebuvo tokios opios, nes buvo kur kas mažiau automobilių ir važiuojamojoje dalyje išsitekdavo ir pėstieji, ir dviratininkai, ir automobiliai.  

Ko ir iš kokių šalių Lietuvai dviračių klausimu vertėtų pasimokyti?

Manau, geriausia mokytis iš tų, kurie panašiomis sąlygomis sugebėjo sukurti darnaus judumo kultūrą, tuo ypač imponuoja Šiaurės Europos šalys. Darnaus judumo kultūrai Susisiekimo ministerija skiria itin didelį dėmesį, visoms Lietuvos savivaldybėms buvo surengtas mokymų ciklas skatinant didesnius miestus pasirengti vadinamuosius darnaus judumo planus.

Ar turite konkrečių dviračių plėtros Lietuvoje tikslų? Ką laikytumėte sėkmingu rezultatu?

Norėtume, jog 2020 metais dviračiais keliautų apie 5 proc žmonių. Žinoma, kai kam tai gali pasirodyti nepakankamai ambicingi tikslai, tačiau juos pasiekti tikrai nebus lengva. Norint jį pasiekti, šį rodiklį reikėtų pagerinti net 10 kartų. 

Kiek Susisiekimo ministerija prisideda prie per Lietuvą einančių Eurovelo trasų vystymo? Kokia šio projekto situacija?

Susisiekimo ministerija neplėtoja turistinių trasų. Tuo labiau rūpinasi Turizmo departamentas. Mūsų prioritetas – sudaryti saugias sąlygas kasdienėms dviračių kelionėms. Viena iš trasų, kertančių Lietuvą yra Eurovelo 10, besidriekianti pajūriu. Jos kūrimas parodė, kad tokių trasų plėtrai reikia didelių koordinacinių pastangų. Deja, infrastruktūra šioje trasoje išvystyta nevienodai ir ji nėra ideali. 

Susisiekimo ministerija darbuotojams yra nupirkusi tarnybinių dviračių. O koks paties ministro santykis su šia transporto priemone?

Vienos iš mūsų organizuotos „Dienos be automobilio“ šventės metu, darbuotojai manęs paprašė padėti išpildyti šią seną idėją. Kadangi tuo metu kaip tik mažinome tarnybinių automobilių parką, darbuotojams tarnybiniai dviračiai tapo puikia alternatyva. Kai oras geras, kolegos naudoja šiuos dviračius vykdami į susitikimus. Aš pats esu užkietėjęs keliautojas pėsčiomis, nes gyvenu ir dirbu miesto centre. O dviračiais važinėju pajūryje atostogų metu.