Jaunas specialistas įsitikinęs – tuo, jog dviračių infrastruktūra Lietuvoje vis dar silpnai išvystyta, aršiausiai piktinasi tie, kurie, greičiausiai, net neketina kada nors sėsti ant dviračio. Tuo tarpu mėgstantys šią transporto priemonę ir propaguojantys sveikesnį gyvenimo būdą, sugeba atrasti patogius maršrutus ir didžiuosiuose miestuose, ir regionuose.
Su E.Skrodeniu kalbėjomės apie per pastaruosius keletą metų padarytus darbus vystant dviračių insfrastruktūrą bei perimtą kitų šalių patirtį.
Daug bendraujate su kolegomis iš kitų šalių, besirūpinančiais dviračių infrastruktūros plėtra jų šalyse, kaip, globaliai vertinant, Lietuvos dviračių infrastruktūra atrodo lyginant su kitomis Europos šalimis?
Manau, nesame pernelyg išsiskiriantys – Lietuva yra maždaug per vidurį. Žinoma, mus lenkia tokios stiprią važinėjimo dviračiais kultūrą turinčios šalys, kaip Danija, Švedija, Olandija, Vokietija, tačiau mes lenkiame, pavydžiui, Rumuniją, Vengriją, Latviją. Kita vertus, dažnai save lyginame su geriausiais, tačiau pamirštame, kad, tarkime, Skandinavijos šalyse dviračių infrastruktūra vystyta kelis dešimtmečius, o mes nuosekliai ir stipriai dirbame vos keletą metų.
 |
| Dviračių takai Olandijoje platesni nei pėsčiųjų |
Dažnai save lyginame su geriausiais, tačiau pamirštame, kad, tarkime, Skandinavijos šalyse dviračių infrastruktūra vystyta kelis dešimtmečius, o mes nuosekliai ir stipriai dirbame vos keletą metų.
Ar galite išskirti kurią nors šalį, kuri galėtų būti geriausias pavyzdys Lietuvai?
Patirties semiamės iš kelių šalių – suvienję visų jų patirtį ir atsirinkę tai, kas labiausiai tinka mūsų sąlygoms. Tai jau minėtosios Olandija, Danija, Švedija, Suomija, Vokietija. Žinoma, mūsų privalumas tas, kad turime galimybę perimti tik sėkmingą patirtį – jokia paslaptis, jog ir tose šalyse pridaryta klaidų vystant dviračių takų sistemas, taigi, mes turime progą jų nekartoti.
Ko gero galima sakyti, kad didžiausia patirties perdavėja yra Olandija, ypač jos sostinė Amsterdamas. LAKD neseniai organizavo įvairių institucijų atstovų – Susisiekimo bei Aplinkos ministerijos, LAKD, savivaldybių darbuotojų, projektuotojų, kelininkų – vizitą į Olandiją semtis geriausios patirties, kaip turi būti kuriama dviračių infrastruktūra. Esu įsitikinęs, neužtenka žmogui, kuris priima sprendimus, projektuoja ir pan. papasakoti apie kitų šalių patirtį – būtina pačiam gyvai patirti, pamatyti, kaip sistema veikia.
Taigi, ir mano minėto vizito metu valdininkai ir projektuotojai sėdo ant dviračių, gavo patyrusius grupių vedlius ir patys pamatė, kaip dviračių sistema funkcionuoja Olandijos sostinėje. Efektas buvo stulbinantis – važiuojant į Lietuvą jau girdėjosi šnekos ne apie tai, kad kažko neįmanoma padaryti, bet apie tai, kas gali būti įgyvendinta ir pas mus.
Ar galima išskirti, kuriais metais padaryta daugausiai darbų vystant dviračių insfrastruktūrą?
Vienų konkrečių metų neįmanoma įvardinti, projektai vystomi ne vienerius metus, tad jei kažkuris jų buvo užbaigtas, tarkime, pernai, greičiausiai tam ruoštasi porą-trejetą metų iki to. Galima sakyti, jog dviračių infrstruktūrą nuosekliai ir planingai Lietuvoje vystoma pastaruosius penkerius-septynerius metus. Ir artimiausiems keleriems metams paruošta tiek projektų, jog ilgainiui mes tikrai turėsime, kuo didžiuotis.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Egidijus Skrodenis |
Ar galite įvardinti, kuris iš didžiųjų miestų šiuo metu išsiskiria geriausiomis dviratininkams sukurtomis sąlygomis?
Kurio nors didžiojo miesto negalėčiau išskirti, kiekviename jų vystomi savi projektai, kuo pasigirti turi ir Vilnius, ir Kaunas, ir Klaipėda, ir Šiauliai, ir Panevėžys. Kiekviename šių miestų vystomi ar planuojami projektai, kurie pagerins situaciją: Kaune dviračių takai nusidrieks Nemuno pakrante, Šiauliai ilgainiui turės dviračių arteriją, kuri, driekdamasi šalia Tilžės gatvės, leis dviračiu pervažiuoti iš vienos miesto pusės į kitą. Kitas reikalas, jog didžiuosiuose miestuose gyvenantys dviratinininkai, kitaip, nei rajonų gyventojai, žymiai įnoringesni ir kritiškesni. Žinoma, kol kas nėra kokybiškų ir nenutrūkstamų dviračių takų, kurie driektųsi iš vieno regiono į kitą, iš Vilniaus į pajūrį, tačiau ateities perspektyvoje ir tai įmanoma.
Pastaruoju metu teigiamai buvo linksniuojamos dvi savivaldybės – Jonavos ir Elektrėnų, kuo išskirtiniai jų įgyvendinti dviračių takų projektai?
Po mano minėto vizito į Olandiją, norėdama paskatinti plėtoti patrauklią ir saugią infrastruktūrą dviratininkams, Susisiekimo ministerija pakvietė visas savivaldybes dalyvauti konkurse dėl geriausio demonstracinio dviračių tako projekto. Kelta sąlyga, jog šis takas būtų skirtas gyventojų kasdieniams susisiekimo poreikiams. Pasiūlymų konkursui laukėme iki šių metų kovo 1-osios, iš 6-ių dalyvių atrinkome 2 – Elektrėnų ir Jonavos rajono savivaldybės. Galime džiaugtis, jog projektus spėta įgyvendinti iki numatyto termino – spalio 1-osios.
Taigi, dabar Jonavoje ir Elektrėnuose turime pavyzdinius dviračių takus, kuriuos verta pamatyti bei išbandyti visoms savivaldybėms, prieš priimant sprendimus dėl dviračių takų savo miestuose ir miesteliuose. Jonavos ir Elektrėnų projektai pateikia skirtingus, bet racionalius sprendimus, kaip miestuose pręsti susisiekimo dviračiais problemą.
 |
| Fotolia nuotr./Vaikas su dviračiu |
Mano įspūdžiu, situacija vis tik gerėja – nėra susikoncentruota tik į naujų dviračių takų tiesimą – tai būtų nelogiška, tvarkoma, tobulinama ir tai, kas pastatyta, įrengta prieš keliolika metų.
Mėgėjai važinėti dviračiais skundžiasi, jog dažname mieste yra paskiros dviračių takų atkarpos, tačiau dažnai jos nėra sujungtos į vientisą sistemą – kiek sudėtingas šis procesas, kokie pokyčiai įvyko per pastaruosius 5-erius metus?
Noriu akcentuoti, jog LAKD yra tiesiogiai atsakinga tik už valstybinės reikšmės kelius, tad į savivaldybių veiklos teritoriją nesikiša, kita vertus, žinome šias probelmas – ir apie netikėtai nutrūkstančius dviračių takus, ir apie stulpus vidury jų, ir apie per aukštus nuvažiavimus. Mano įspūdžiu, situacija vis tik gerėja – nėra susikoncentruota tik į naujų dviračių takų tiesimą – tai būtų nelogiška, tvarkoma, tobulinama ir tai, kas pastatyta, įrengta prieš keliolika metų.
Kaip manote, ar dviračių vairuotojai mūsų gatvėse ir dviračių takuose gali jaustis pakankamai saugūs?
Saugumo problema tebėra ypač aktuali, tačiau ji turi keletą pusių. Rengiant bet kokius projektus, susijusius su dviračių takais, žmogaus, dviratininko saugumas bei gyvybė yra absoliučiai prioritetinis dalykas, taigi, visi tobulinimai nukreipti į tai, kad eismo dalyviai būtų saugūs. Kitas reikalas, jog eismo sistemoje juda labai nelygiaverčiai jos dalyviai – dviratininkas gatvėje visada bus pažeidžiamesnis, nei automobilis, taigi, būtina, kad didėtų tarpusavio tolerancija ir gatvėse nekiltų trinties tarp tų, kas važiuoja dviratėmis transporto priemonėmis, ir automobilininkų.
Kiek dviratis svarbus jūsų paties gyvenime?
Dirbdamas ten, kur dirbu, turėčiau būti lyg ir įsipareigojęs propaguoti važinėjimą dviračiais, tačiau to tikrai nedarau dirbtinai – važinėju dviračiu laisvalaikiu, naudoju jį kasdieniais reikalais važinėdamas po Vilniaus centrą. Ir turiu pasakyti, jog važiavimas dviračiu Vilniuje nėra toks komplikuotas, kaip kad kartais bandoma nupasakoti. Svabu tik, kad užtektų noro bei pozityvumo.
