Pigiau ir madingiau
2007 metais Prancūzijos sostinėje įrengta dviračių nuomos sistema sulaukė sėkmės ir netruko išsiplėsti. Dabar visame mieste yra per 20 tūkstančių pilkųjų, dviračių, išrikiuotų 1700 stotelių.
Tūkstančiams paryžiečių jie tapo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi, o miesto svečiams – šiokia tokia atrakcija. Be to, važinėti po Paryžių dviračiu pigiau, nei metro ir greičiau, nei vaikštinėti pėsčiomis.
Miesto svečiai bilietą gali įsigyti dviem būdais: internetu arba tiesiai iš dviračių stotelėse esančių automatų. Atsiskaitymas – kreditine banko kortele. Perkant bilietą iš automato 150 eurų (apie 520 litų) kortelėje įšaldomi kaip užstatas. Paros bilietas kainuoja tiek pat, kiek vienkartinis metro bilietas – 1,7 euro (apie 6 litus), savaitės – 8 eurus (apie 28 litus).
Svarbu sekti laiką
Pirmąjį pusvalandį galima važiuoti nemokamai. Užlaikius dviratį ilgiau, teks primokėti. Todėl svarbu per pusvalandį dviratį grąžinti į stotelę. Jos išdėstytos maždaug kas 300 metrų, todėl rasti nesudėtinga. Tačiau, ypač atokesnėse miesto vietose, yra pavojus atvažiavus į stotelę nerasti laisvų stovų. Tuomet teks minti iki kito sustojimo. Ne itin patogu, jei nemokamas pusvalandis artėja į pabaigą ar turi sutaręs susitikimą, bet, atrodo, vietiniai prie to įpratę ir per daug nesijaudina. Tiesa, jeigu minsite į kalniuką, nemokamas pusvalandis supratingai bus keliomis minutėmis paiilgintas.
Prieš pasiimant dviratį, rekomenduojama užmesti akį į svarbiausią dalyką: ar jis techniškai tvarkingas: neprakiurusi padanga, veikia stabdžiai ir pan. Antraip vos ištraukus iš stovo, teks jį grąžinti, vėl eiti prie automato, vėl rinkti kodus…
Taisyklės negalioja
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Paryžiuje pilkieji dviračiai populiarūs |
Reikia prisipažinti, kad įpratus važinėti palyginti ramiomis Vilniaus gatvėmis, minti Paryžiuje reikia šiek tiek drąsos. Jei dviračių tako nėra, nori nenori tenka laviruoti tarp nuolat nekantriai signalizuojančių automobilių ir autobusų, saugotis vietinių dviračių virtuozų, bandyti suvokti, ką darys staiga išniręs motoroleris ir sekti, ar kelkraštyje sustojęs vairuotojas neapsižiūrėjęs prieš nosį neatidarys automobilio durelių. Ir, žinoma, stebėti kelio ženklus. O jei dar vyksta gatvės remonto darbai…
Beje, beveik visų gatvėje sustatytų automobilių veidrodėliai užlankstyti. Taip apsaugomi ir dviratininkai, ir veidrodėliai, kurie neretai jau būna apsukti lipnia juosta.
Nors automobilių vairuotojai gana supratingi, pirmasis pusdienis Paryžiaus gatvėse pasirodė tikra išgyvenimo drama. Palengvėjo, kai pamažu ėmiau suprasti, kad norint dalyvauti žaidime, reikia priimti ir žaidimo taisykles – važiuoti taip, kaip tai daro vietiniai. Užtikrintai judėti į priekį, net ir pažeidžiant taisykles. Niekada negalėčiau sau to leisti Vilniuje, bet sekdama paryžiečiais, keletą kartų pervažiavau gatvę degant raudonam šviesoforo signalui, nes… taip elgiamasi. Ir tegul tas eismo reguliuotojas švilpia… Tokie veiksmai neapsieina be pasekmių – kasmet Paryžiuje sužalojama šimtai dviratininkų. Žinoma, ne vien dėl jų pačių kaltės.
Šaligatviai – pėstiesiems
Gatvėse, kur dviračių takai žymėti, o tokių didžioji dauguma, galima jaustis šiek tiek ramiau. Tereikia išsitekti su miesto autobusais, taksi automobiliais, kolegomis dviratininkais ir visur lendančiais motoroleriais. Daug takų – vienos krypties, todėl neapsižiūrėjus tenka gėdingai važiuoti prieš eismą arba ieškoti reikiama kryptimi kita gatve einančio tako. Dar saugiau jautiesi, jei dviračių takas nuo likusios gatvės dalies atskirtas borteliu.
Šaligatviais važiuojančių dviratininkų pasirodė kur kas mažiau nei Vilniuje. Tikriausiai tokį kelią renkasi tik bailiai, vaikai ir turistai. Daug šaligatvių padalinti perpus su dviračių takais. Tačiau važiuodamas tokiu taku per daug įsibėgėti irgi negali, antraip rizikuoji susidurti su aplinką ignoruojančiais pėsčiaisiais.
Tikras malonumas – tik dviračiams skirti platūs takai, ypač einantys Senos pakrante. Tikriausiai jie ir skirti turistams – neskubantiems žioplinėtojams, norintiems ramiai nuo “pilkio” pasižvalgyti po miestą. Nors tokiais takais viso miesto apvažiuoti praktiškai neįmanoma, jie tikra atgaiva chaoso gatvėse išvargintiems pradedantiesiems Paryžiaus dviratininkams.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Dviratininkas Paryžiaus gatvėse |
Situacija mieste gerėja
Nors važinėti dviračiu Paryžiuje nėra labai saugu, miesto policija skelbia, kad padėtis pamažu gerėja. Antai 2009 metais mieste žuvo šeši dviratininkai, o pernai neužregistruota nė vieno mirtis atvejo.
Miesto policijos prefektūra skelbia, kad pavyko sumažinti ir sužeistųjų skaičių. Nors pirmąjį šių metų ketvirtį sužalotų dviratininkų skaičius ėmė augti, policija teigia įvairiomis priemonėmis suvaldžiusi situaciją. Skelbiama, kad per septynis pirmuosius šių metų mėnesius sostinėje sužeisti 366 dviratininkai. Per tą patį laikotarpį pernai – 372 žmonės. Policijos prefektūra praneša, kad vasarą buvo stebima 1150 dviratininkų. 779 iš jų įspėti dėl eismo taisyklių pažeidimų. Net 467 jų važiavo degant raudonam šviesoforo signalui.
